Kapuose nutilęs žemiškasis gyvenimas. Amžinybės ramybė. Vėlinių dieną ir mes ateiname parymoti toje ramybėje.
Stoviu prie artimųjų kapų, ir tas apsilankymas yra viltingas po Jėzaus Kristaus mirties ant kryžiaus ir Jo prisikėlimo. Vėlinių dieną degančios žvakės ant kapo lyg plazdanti regima gyvybė, lyg ženklas tikėjimo, kad nutrūkęs žemiškasis gyvenimas tęsiasi. Žvakių liepsnelėse gyva tikėjimo dvasia amžinuoju gyvenimu. Aš ateinu ne tik prie artimųjų kapų – ateinu bendrauti su šventaisiais. Ateinu ne prie kadaise supilto kapo, bet prisiliečiu prie mirusiojo dabarties Danguje. Prisiliečiu prie gyvojo Danguje. Atminimai apie išėjusiuosius priartina naują jų tikrovę prie manęs. Mano tikėjimas teigia amžinąjį gyvenimą ir prie to gyvenimo aš prisiliečiu prisiminus išėjusiuosius iš šio pasaulio.
Išėję pirmi lyg būtų kur skubėję. Skubėję į susitikimą su Dievu, lyg nebūtų norėję, kad Dievui prailgtų laukti. Žmogaus dalia yra palikti žemę, artimuosius. Išėjusieji nebegrįš, bet mes ateisim. Aš sugrįšiu atėjus nustatytam laikui. Visi mes sugrįšim. Dangaus ilgesys. Žemiškasis ilgesys. Išėjusiųjų ilgesys. Vėlinių dieną ilgesių susitikimas kapuose. Mano ilgesys po netekties trunka visą gyvenimą ir pasibaigs amžinybėje. O dabar tą amžinybės dvasią aš kuriu uždegdama žvakelę ant kapo. Nematomas susitikimas. Vėlinių dieną ieškau Dangaus kapinėse. Man neįsivaizduojama sielų buveinė nusileidžia arčiau manęs, kad nusiraminčiau.
Mirtis lyg pradžia pabaigoje. Nauja pradžia, kaip tikime, kartu su Dievu. Viliamės, kad su Dievu – net neleidžiu sau suabejoti, kad yra kitaip. Amžinoji ramybė, kurios linkiu, pagrįsta mano tikėjimu. Tikėjimu Dievo gailestingumu, Jo pažadu. Meldžiuosi už savo mirusiuosius, tikiu, kad jie užtaria mane pas Dievą. Taip mūsų bendravimas nenutrūksta ir mirus.
Apsilankymas kapuose primena mano trapumą. Sustojusi prie kapo susimąstau apie savo žemiškojo gyvenimo laikinumą. Laikinumo jausmas priverčia susimąstyti: kaip gyvenu? Kokią vietą gyvenime skiriu Dievui? Ar gyvenu dėl šios dienos, ar amžinybės? Vėlinių dieną susimąstau, ar einu Dievo link, ar trumparegiškai matau tik savo interesus. Laikinumo jausmas lyg permatomas laikas, kuris gali baigtis kiekvieną akimirką. Susitikusi su bėgančiu laiku, kas dieną praeinu pro dieną ar valandą kaip vertingą akimirką, galinčią nulemti mano amžinybę. Baigtį čia, žemėje ir tęstinumą ar tiksliau – naują pradžią amžinybėje, ne laike. Tęstinumu tai galiu vadinti, nes mano žemiškasis gyvenimas su Dievo malone man suteikia galimybę gyventi toliau. Kaip? Mes to nežinome, bet tikime.
Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra tiesa, kuri mane guodžia dėl išėjusiųjų artimųjų. Guodžia mane. Ir aš, kaip sakoma Šventajame Rašte, nežinau nei dienos, nei valandos, kada turėsiu išeiti. Todėl suprasdama padėties rimtumą, rūpinuosi savo siela, kuri Dievui, kaip tikiu, turi neišmatuojamą vertę. Aš nežinau, kada išeisiu, tačiau žinau, kad Dievas manęs laukia būtent tą akimirką.
Mirus artimajam išgyvename netektį, bet ne praradimą. Aš atrandu savo mirusiuosius amžinybėje. Ir kuo tvirtesnis mano tikėjimas, tuo stipresnė viltis. Dievas suteikia šią viltį. Netektį išgyvenu viltingai.
Amžinybės ramybėje nutilusi siela. Nutilusi žemei, prisikėlusi Dangui. Dievas parsivedė mano mylimus mirusiuosius Namo, aš likau prieš tą ribą, kuri skiria amžinąjį gyvenimą nuo mano dabarties akimirkos. Amžinybės ramybėje vyksta sielų susitikimai. Akivaizdoje Dievo siela atsiskleidžia, sugeba priimti Dievo meilę. Danguje nebėra pasislėpusio Dievo. Jeigu siela pasirinko Dievą žemėje, tai Danguje Dievas pasirenka ją. Mes visi pasirinkti, jeigu to nuoširdžiai trokštame.
Mirusiuosius prisimenu ne tik kaip gyvenusius žemėje, bet kaip gyvenančius. Gyvenančius man nepasiekiamoje erdvėje. Bet pasiekti juos galiu malda. Gal jos mūsų mylimiesiems labai reikia. Malda yra ryšys su išėjusiųjų gyvenimu – taip galiu juos pasiekti. Malda už mirusįjį Dievui. Prašau Dievą malonės mirusiesiems, pasigailėjimo, amžinos ramybės, palaimos Danguje. Malda atsiprašau Dievą už jų klaidas ir mirusįjį prašau užtarti mane prieš Dievą.
Išėjusieji nepasilieka, bet visada yra nematomas ryšys tarp žemės ir Dangaus. Kuo arčiau esu prie Dievo malda, susikaupimu, nuolatiniu dėmesiu, tuo arčiau esu ir prie išėjusiųjų. Nematomas bendravimas per mano tikėjimą tampa realus. Nematoma tikrovė pakviečia mūsų sielas bendrystei.
Tikėjimas Dievu tokia galinga jėga, kad mūsų gyvenimas pasikeičia iš esmės. Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas, kaip priimta tikrovė, neginčijama tiesa sutvirtino tikėjimą ir tikėjimą amžinybe, kur jos ramybėje gyvena išėjusieji iš šio gyvenimo. Tikiu, kad amžinybės ramybėje ir palaimoje mano artimųjų sielos gyvena Dievo džiaugsme. Ir nusiraminu. Mūsų artimieji mirusieji yra amžinoje dabartyje. Palikę laikina, surado amžina. Surado savo tikėjimu ir gyvenimu.
Dievas pakvies ir mus. Ne tik Vėlinių dieną tai turėčiau prisiminti. Viskas praeis, bet Dievo malone aš liksiu. Visi liksime, mes nepraeinantys, neišnykstantys – amžini, nes Dievas to norėjo.
Ar padėkoju Dievui už amžinybę? Už savo mirusiųjų artimųjų ramybę ir savo ateitį. Ir ta ateitis ne bet kokia, bet viliuosi, su Dievu. Jo akivaizdoje.
Amžinybės ramybė yra pažadėta, tik man reikia stengtis – kartu dažnai negalvoti apie mirtį, tačiau kartu ir jos neužmiršti. Bet geriausia – neužmiršti Dievo, tai visa kita bus galima pasiekti su Dievo pagalba. Savo gyvenimo neramybėje prisimenu amžiną ramybę ir jaučiuosi apdovanota. Apdovanota per Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą.
Amžinos ramybės mūsų mirusiesiems.
Virginija ADOMONYTĖ
Evgenios LEVIN nuotrauka
