Priešais Avinėlio sostą
Mokame švęsti Kalėdas, Velykas, bet nemokame džiugiai švęsti Visų šventųjų šventės. Gal dėl to, kad mūsų dėmesį prikausto Vėlinės - mirusiųjų minėjimas. Iš tikrųjų, Visų šventųjų šventė turėtų būti viena iš pačių brangiausių ir gražiausių švenčių, nes ji kalba apie mūsų ateitį – amžinąjį gyvenimą Dievo šviesoje.
Šventieji, apie kuriuos kalbama Apreiškimo knygoje – tai žmonės, išsikovoję pergalę ir stovintys „prieš sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7); tai žmonės, atėję „iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbalino Avinėlio kraujyje“ (Apr7,14).
Būti su minia priešais Avinėlio sostą turi būti kiekvieno žemės keleivio tikslas ir siekiamybė. Jei pasieksiu šį tikslą, amžinai būsiu laimingas; jei nepasieksiu, prakeiksiu savo gimimo dieną. Dėl to mums, krikščionims, ne tiek svarbi gimimo, kiek krikšto diena, nes tuomet mes gimstame dangui.
Po Krikšto mūsų laukia ilgi kovų ir išbandymų metai, kai mums tenka grumtis, anot apaštalo Pauliaus, ne „su krauju ir kūnu, bet su <...> tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6). Čia apaštalas turi mintyje piktąsias dvasias, todėl ragina paimti „tikėjimo skydą <...> „taipogi išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (t.p.) ir maldoje budėti iki pergalės.
Protingi žmonės, prieš imdamiesi kokio nors atsakingo darbo, susikuria planą, ką reikia daryti, kokios strategijos laikytis, kad būtų pasiektas tikslas Panašiai prieš rinkimus elgiasi ir politinės partijos, kurios rinkėjams pateikia savo programas, kurių žada laikytis laimėję rinkimus.
Mes, katalikai ir visi kiti krikščionys, taip pat turime labai aiškią programą, kurią mums paliko mūsų Mokytojas Jėzus Kristus. Ta programa yra užrašyta Evangelijos puslapiuose ir per Bažnyčia pasiekusi mus XXI amžiaus tikinčiuosius žmones. Šiandien, Visų Šventųjų iškilmės proga, mums pateikiama tos programos santrauka - Jėzaus palaiminimai, kuriuos turėtume dažnai prisiminti ir apmąstyti. Gal net mokėti mintinai, kaip mokame „Tėve mūsų“ maldą.
Jėzus labai aiškiai pasako, kas bus tie palaimintieji ir priešais Avinėlio sostą stovintieji žmonės. Tai dvasingieji vargdieniai, liūdintieji dėl blogio, romieji, alkstantieji teisybės, gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai ir persekiojamieji (plg. Mt 5,1-12). Tai mylintys, tiesūs, sąžiningi, kantrūs, taikūs, nuolankūs ir dvasinius dalykus labiau už medžiaginius vertinantys žmonės.
Bet kuri tauta, turėdama daug tokių žmonių visuomet bus stipri ir užtikrintai kurs savo ateitį. Tačiau ir pačios geriausios žmonių sukurtos programos neatneš laukiamų rezultatų, jei jas vykdantys žmonės stokos elementarių savybių, apie kurias kalba Jėzaus palaiminimai.
Tapti palaiminimų žmonėmis yra kiekvieno iš mūsų siekiamybė. Kartais ji gali būti pakankamai sunki. Juo labiau, kad pasaulis bando įtikinti, kad eiti palaiminimų keliu yra kvailystė, davatkiškumas ir atsilikimas. Pasaulis piešia kitokią viziją - kviečia būti turtingais, naudotis visais galimais malonumais, tenkinti visus savo norus, o bandančius pasipriešinti šalinti iš kelio.
Paviršutiniškai perskaičius Jėzaus palaiminimus, gali atrodyti, kad iš tikinčiojo žmogaus labai daug reikalaujama ir jis tiesiog pasmerkiamas šioje žemėje nepatirti jokio džiaugsmo. Tai netiesa. Jėzus kaip tik ragina: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5,12). Įsidėmėkime šį Jėzaus paraginimą Mes, tikintieji ir apie dangų mąstantieji žmonės, turime būti patys linksmiausi ir laimingiausi žmonės jau čia žemėje. Laimingi net tada, kai mus slėgs bet kokios negandos. Juk Jėzus ragino mus būti džiugiais net tuomet, kai būsime šmeižiami, niekinami ir persekiojami.
Visų Šventųjų iškilmė kviečia mus dar kartą pamąstyti, ar rimtai einame Jėzaus palaiminimų keliu.
2016 m. Arkivysk. Sig. Tamkevičius
