Spalio 16 dieną Vatikano Šv. Petro aikštėje, aidint beveik 80-ies tūkstančių piligrimų minios plojimams, popiežius Pranciškus paskelbė septynis naujus šventuosius, tarp kurių – ir penkiolikos metų berniukas, tikėjimo kankinys.
Besikreipdamas į susirinkusiuosius šv. Mišių metu popiežius tarė: „Šventieji – tai vyrai ir moterys, visiškai atsiduodantys maldos slėpiniui. Vyrai ir moterys, kurie kovai pasitelkia maldą, leisdami Šventajai Dvasiai melstis ir kovoti kartu su jais.“
„Jie kovoja iki pat pabaigos visomis jėgomis ir laimi, tačiau ne vien savo pastangų dėka: su jais triumfuoja ir Viešpats.“ Jis pridėjo: „Septyni liudininkai, kurie šiandien buvo paskelbti šventaisiais, taip pat savo maldomis kovojo dėl tikėjimo ir meilės. Štai kodėl jie išliko tvirti savo tikėjime, kilniomis ir nepalaužiamomis širdimis. Tegul jų pavyzdžio ir užtarimo dėka Dievas įgalina ir mus būti maldos vyrais ir moterimis.“
Štai keturios įkvepiančios keturių, ką tik paskelbtų šventaisiais, istorijos.
Švč. Trejybės Elžbieta Catez. Antoine Mekary nuotr. Aleteia.org
Švč. Trejybės Elžbieta Catez (1880–1906) gimė liepos 18 dieną Prancūzijoje, Avord'o karinėje bazėje, esančioje netoli Buržo miesto, ir po keturių dienų buvo pakrikštyta. 1887 metais, praėjus šiek tiek laiko po šeimos persikraustymo į Dižoną, mirė Elžbietos tėvas. 1891 m. balandžio 19 dieną, priėmusi šv. Komuniją, Elžbieta pradėjo sudėtingą savęs įveikimo kovą, mokydamasi kontroliuoti savo užsispyrimą, ugningą ir karštą charakterį.
Vis labiau kreipdama savo gyvenimą Kristaus link, 1894 m. Elžbieta davė asmeniškus skaistumo įžadus. Jausdama pašaukimą religiniam gyvenimui, ji paprašė motinos leidimo stoti į Dižono Karmeličių vienuolyną. Paklusdama savo motinai, kuri uždraudė lankytis vienuolyne, Elžbieta jame nesilankė iki 1901 m. rugpjūčio 2 dienos. Būdama gabi, laurus skinanti pianistė, linksma ir aktyvi savo parapijos ir miesto visuomeninėje veikloje, prieš įstodama į vienuolyną, ji leido dienas mokydamasi atrasti Kristų kiekviename žingsnyje. Savo širdį maldai atiduodavo likusi viena, net jei ir būdavo labai užsiėmusi įvairiomis veiklomis, šokių pamokų lankymu ar tiesiog leisdama laiką su draugais.
1901 m. gruodžio 8 d. Elžbietai, aprengtai vienuolės abitu, buvo suteiktas Švč. Trejybės Elžbietos vardas. Vienuolyne savo sielos gilumoje ji augo vienybėje kartu su Švenčiausiąja Trejybe. Įdėmiai žvelgdama į Mergelę Mariją, ji išmoko nuolat jaustis Dievo globoje ir kiekvieną dieną dosniai pildyti Viešpaties valią, kontempliuodama „besaikę meilę“, parodytą Jėzaus Kančioje. 1903 m. sausio 11 dieną, praėjus šiek tiek laiko po jos įsipareigojimo religiniam gyvenimui, sesuo Elžbieta pajuto pirmus Adisono ligos simptomus, kuriais prasidėjo kančios kupinas kelias mirties link. Ji viską priėmė ramiai ir pasitikėdama Dievu atidavė save į gailestingas Jo rankas. Savo ligą ji matė kaip galimybę būti panašesnei į savo Nukryžiuotą sužadėtinį ir karštai troško įžengti į šventųjų komunijos Trejybės džiaugsmą. Sesuo Elžbieta mirė 1906 m. lapkričio 9 dieną, sulaukusi 26-erių.
Juozapas Sančezas del Rio. Antoine Mekary nuotr. Aleteia.org
Juozapas Sančezas del Rio (1913–1928) iš Meksikos, jaunas kankinys. Juozapas gimė 1913 m. kovo 28 dieną Meksikoje, Mičoakano valstijoje, Sahuayo mieste. 1926 metais, prasidėjus sukilimui, vadinamam „Kristero“ karu, jo broliai prisijungė prie maištaujančios pusės, kovojančios prieš šalyje įsigalėjusį žiaurų antikrikščionišką režimą. Prie jų prisijungė ir Juozapas.
Sahuayo mieste suklestėjo katalikybė ir tvirtai įsigalėjo „Kristiada“. Kunigai paslapčia liko Sahuayo mieste vykstant persekiojimams ir nuolat slapta ištikimai aukojo šv. Mišias bei suteikdavo sakramentus, kuriuos Juozapas stropiai priimdavo. Tuo metu dažnai prabildavo pirmieji krikščionių kankiniai ir daugybė jaunų žmonių norėjo sekti jų pėdomis.
Per žiaurią kovą, vykusią 1928 m. sausio 25 dieną, Juozapas buvo paimtas į nelaisvę, nugabentas į gimtinę ir įkalintas bažnyčioje, kuri jau buvo išniekinta ir niokojama federalistų. Nors sulaukė pasiūlymo bėgti, kad išvengtų mirties bausmės, Juozapas atsisakė.
Kalėjime, stengiantis priversti atsisakyti tikėjimo ir tikinant, kad taip išsigelbėtų, Juozapas buvo kankinamas ir verčiamas stebėti kito vaikino, kalėjusio su juo, pakorimą.
Nulupus odą nuo pėdų, Juozapas buvo priverstas eiti į kapines, kur priešais jam paruoštą kapą buvo pašautas, tačiau nemirtinai – jo vėl buvo paklausta, ar nenori išsižadėti savo tikėjimo. Tačiau Juozapas, kęsdamas skausmą, sušuko: „Tegyvuoja Kristus Karalius! Tegyvuoja Gvadalupės Mergelė!“ Galiausiai jis buvo nušautas. Tai įvyko 1928 m. vasario 10 dieną, kai Juozapui buvo vos 15 metų. Prieš tris dienas jis savo mamai rašė: „Pasitikėk Dievo valia. Aš mirsiu laimingas, nes būsiu šalia mūsų Viešpaties.“
2005 metais Popiežius Benediktas XVI įrašė Juozapą į palaimintųjų gretas.
Juozapas Rožinio Gabrielius Brošeras. Antoine Mekary nuotr. Aleteia.org
Juozapas Rožinio Gabrielius Brošeras (1840–1914), dar žinomas kaip „Vargingųjų kunigas“ iš Argentinos. Gimė 1840 m. kovo 5 dieną Argentinoje, Kordobos provincijoje, Santa Roza de Río Primero mieste. Augo giliai tikinčioje šeimoje, buvo ketvirtas vaikas. 1856 m. kovo 5 d. Juozapas tapo Loreto Švč. Mergelės Marijos seminaristu ir 1866 m. lapkričio 4 dieną buvo įšventintas į kunigus. Pirmaisiais kunigystės metais Juozapui buvo pavesta rūpintis sielovados klausimais Kordobos katedroje. Tuo metu Kordoboje siautė maras.
Kordobos universitete apgynęs filosofijos daktaro laipsnį, tėvas Brošeras tapo seminarijos prefektu. 1869 m. jam buvo patikėtas pastoracinis darbas Kordobos San Alberto regione, kuriame nebuvo nei gatvių, nei mokyklų, ten buvo vos keletas dvasinį ir materialinį skurdą patiriančių gyventojų, išsibarsčiusių aplink Sierra Grande kalną.
Tačiau tėvas Brošeras nė kiek nepabūgo. Nuo tos akimirkos jis paskyrė savo gyvenimą maldai, šviesdamas tenykščius gyventojus ir tarnaudamas jiems, ypač vargingiausiems ir labiausiai atstumtiems. Jis rūpinosi bažnyčių, mokyklų statyba, gatvių tiesimu, prisidėjo prie pašto skyrių ir bankų įkūrimo bei geležinkelio plėtros. Tėvo Brošero vedamos Šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos turėjo įtaką daugybei atsivertimų. 1877 metais jis įkūrė rekolekcijų namus, kuriuos aplankė per 40 tūkstančių žmonių.
Nenuilstamai pašventęs save pastoraciniam darbui, 1908 m. tėvas Brošeras buvo priverstas palikti savo parapiją, nes, lankydamas sergančiuosius raupsais, užsikrėtė šia liga pats. Savo gimtajame mieste kartu su seserimi gyveno dar kelerius metus. Tačiau dėl atkaklių ir nesiliaujančių parapijos, kuriai anksčiau vadovavo, tikinčiųjų prašymų, tėvas Brošeras grįžo gyventi į Kordobos provincijoje esantį Tarnzito miestą, kur apako ir 1914 m. sausio 26 d. mirė nuo raupsų.
2013 m. rugsėjo 14 dieną popiežius Pranciškus įtraukė tėvą Brošerą į palaimintųjų sąrašą.
Alfonsas Marija Fuskas. Antoine Mekary nuotr. Aleteia.org
Alfonsas Marija Fuskas (1839–1910), Šv. Jono Krikštytojo seserų (Baptistinių) kongregacijos įkūrėjas ir kunigas, gimė labai religingoje šeimoje 1839 m. kovo 23-iąją Italijoje, Angrio mieste, Salerno provincijos Nocera dei Pagani vyskupijoje.
Jo ganytojiškas pašaukimas subrendo specifiniame istoriniame XIX a. antrosios pusės kontekste. Pietų Italija išgyveno dramatiškus pokyčius dėl naujos politinės tvarkos, sukurtos po šalies suvienijimo.
Įšventintas kunigu 1863 m. gegužės 29-ąją, tėvas Fuskas rūpinosi Angrio miesto gatvėse augusiais vaikais ir jų švietimu. Jis stengėsi suteikti beglobiams vaikams tvirtą religinį, kultūrinį ir profesinį pamatą, kad jie taptų pasišventusiais krikščionimis ir nagingais darbininkais, gebančiais prisidėti prie bendrojo visuomenės gėrio. Tėvas Fuskas buvo į ateitį žvelgiantis žmogus, suprantantis poreikį rūpintis moterų švietimu visuomenėje, tuo metu dar nepripažinusioje jų orumo ir teisių.
Tėvas Fuskas kunigišką tarnystę vietinėje Bažnyčioje atliko stropiai ir su užsidegimu. Jis pasišventė katechetiniam ir liturginiam darbui su jaunimu bei jų išpažinčių klausymui, taip pat ir misijoms kaimuose. Tėvas Fuskas buvo kantrus, nuolankus paklusnus Dievo valiai, kurią priimdavo su meile net susidūręs su sunkumais. Jo gyvenimo centras ir misija buvo Eucharistija – iš jos jis semdavosi jėgų ir džiaugsmo. Jis ugdė sūnaus meilę Marijai, Skausmingajai Dievo Motinai, kuriai tėvas Fuskas drąsiai patikėdavo kiekvieną bėdą.
1879 m. rugsėjo 26-ąją, atsiliepdamas į stiprų vidinį balsą ir pasitikėdamas dieviška apvaizda, jis įkūrė Šv. Jono Krikštytojo seserų kongregaciją, kuri pasišventė evangelizuoti, šviesti ir rūpintis neturtingais, nepriteklių bei grėsmę patiriančiais vaikais bei jaunais žmonėmis.
1910 m. vasario 6 dieną tėvas Fuskas sulaukė ramios mirties, o 2001 m. spalio 7-ąją Šv. Jonas Paulius II tėvą Fuską paskelbė palaimintuoju.
Pagal Aleteia.org parengė Marija Keršanskienė
