Ekumeninės pamaldos Lundo katedroje prasidėjo po to, kai popiežius Pranciškus įžengė į ją su Švedijos karališkąją šeima, karaliumi Karoliu XVI ir karaliene Silvija, kurie jį priėmė savo rūmuose, visai šalia katedros, šiek tiek prieš ekumeninę maldą.
Katedroje Šventąjį Tėvą pasitiko Švedijos Bažnyčios arkivyskupė primė Antje Jackelen ir Stokholmo katalikų vyskupas Anders Arborelius, Pasaulinės liuteronų federacijos vadovai; visi kartu sudarydami procesiją nuėjo iki centrinio Lundo katedros altoriaus.
Ekumeninės pamaldos susidėjo iš kelių pagrindinių elementų: giesmių, Dievo Žodžio skaitinio, maldų, trumpų meditacijų ir dviejų pamokslų, kuriuos pasakė tiek Pasaulinės liuteronų federacijos generalinis sekretorius pastoriusMartin Junge, tiek popiežius Pranciškus.
Bet pirmiausia po trumpą sveikinimo žodį pasakė liuteronų arkivyskupė Antje Jackelen, katalikų vyskupas Anders Arborelius, popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurt Koch, Pasaulinės liuteronų federacijos vadovai, pirmininkas Munib Younan ir generalinis sekretorius pastorius Martin Junge.
„Mes susirinkome kaip seserys ir broliai iš skirtingų kraštų, skirtingų tradicijų. Apsižvalgykime apink. Pažvelkime vienas į kitą ir pasveikinkime esantį šalia – nes šiandien yra didelio pažado diena. Mes dalijamės stebėjimosi ir rūpesčio patirtimi. Stebimės meilės ir gailestingumo stebuklais. Pripažįstame jų nepaprastą galią ir tuo pat metu didelį trapumą. Džiaugiamės Jėzuje Kristuje. Nerimaujame dėl grėsmių aplinkai ir visuomenėms. Bijome neapykantos. Gedime praradimų. Skundžiamės ir švenčiame. Skundžiamės dėl skilimų žmonijai keliamo skausmo ir džiaugiamės kiekvienu žingsniu, kuris veda nuo „Konflikto link bendrystės“. Raginame keisti mąstymą, širdį ir gyvenimo būdą. Kviečiame veikimui, „Kartu ir viltyje“. Švenčiame didžiuosius krikščioniško tikėjimo pažadus: atgaila yra prasminga ir išlaisvinanti, griaunančios jėgos gali būti įveiktos, išgijimas yra įmanomas, teisingumas įvykdytas, taika gali augti, o viltis nušviesti“, - sakė Švedijos Bažnyčios vadovė.
Vyskupas Arborelius pridūrė, kad „Jėzus paprašė mūsų melsti už vienybę prieš mirtį už mūsų išgelbėjimą. Šiandien tam čia ir esame. Dėkojame Viešpačiui už jau turimą vienybę dėl bendro krikšto. Apgailime nuodėmes ir trūkumus, kurie lėmė skilimą. Virš visko, viliamės, meldžiamės ir siekiame tobulos, regimos vienybės, kuri įtikintų pasaulį, jog Prisikėlęs Viešpats iš tiesų gyvas ir dirba tarp mūsų. Brangūs broliai ir seserys Kristuje, dėkojame Viešpačiui už jūsų buvimą ir maldą. Tegu Jis padeda mums būti ištikimiems įsipareigojimui dirbti ir melsti už vienybę“.
*
Grįžtant prie pačios Reformacijos sukakties, ypač prie skaudžiųjų skilimo pasekmių, pastorius Junge pasakė: „16 amžiuje katalikai ir liuteronai dažnai ne vien vienas kito nesuprato, bet perdėdavo ir pašiepdavo oponentus, kad šie atrodytų pajuokos verti. Jie nuolatos pažeidinėjo aštuntąjį įsakymą, draudžiantį klaidingai liudyti prieš artimą“. Kardinolas Koch atitarė: „Liuteronai ir katalikai dažnai minėjo tai, kas skiria vienas nuo kito, nežiūrėdami, kas juos vienija. Jie sutiko, kad Evangelija būtų sumaišyta su galingųjų politiniais ir ekonominiais interesais. Klaidingi veiksmai paveikė šimtus tūkstančius. Giliai apgailestaujame už blogį, kurį katalikai ir liuteronai vienas kitam padarė“.
Po šių žodžių liuteronų vyskupas Younan visus pakvietė broliškai apkabinti vienas kitą, kaip atleidimo ir taikos ženklą, pats pirmiausia apkabindamas popiežių Pranciškų. Katedroje buvę liuteronai ir katalikai pasekė savo vyresniųjų pavyzdžiu.
*
Prieš pagrindinius pamokslus buvo perskaitytos eilutės iš Evangelijos pagal Joną (1 - 5), kuriose Jėzus save prilygina vynmedžiui, o mokinius šakelėms, kurios genėjamos duoda vaisių, o atsiskyrusios nuo medžio – miršta ir sudžiūva.
Deja, pažymėjo savo pamoksle pastorius Junge, dažnai šis skaitinys buvo suvokiamas ne kaip padrąsinimas vienybei, o kaip galimybė vienas kitą pavadinti sausomis šakelėmis, atskirtomis nuo Kristaus. Ir vis tik buvo vyrų bei moterų, kurie dar tada, kai toks susitikimas, kaip šis, dar buvo neįsivaizduojamas, jau rinkosi ekumeninei maldai, dialogui ir mąstymui apie tai, kaip įveikti skirtumus, kaip kartu dirbti dėl stokojančių. „Šiems pranašams jaučiu didžiulį dėkingumą“, sakė pastorius – jie vienas kitą pripažino šakelėmis, kurios yra gyvos Kristuje, kai, panirus priešiškume, kiti tai pamiršo. „Pamatę Kristų tarp mūsų, mes pradėjome matyti vienas kitą“. Toks, pasak pastoriaus, viso bendro susitikimo siekis – atrasti, kas mes esame Kristuje.
Kristaus apreikšta vienybė susiduria su tikrovėje fragmentuotu Kristaus kūnu, Bažnyčia. Mes sudaužėme tai, kas neturėjo būti sudaužyta – Kristaus kūno vienybę. Kaip dabar eiti pirmyn, kaip išgyti? Žvelgiant į praeitį reiktų išmokti kitaip skaityti eilutes iš Evangelijos pagal Joną: ne kaip konflikto pateisinimą, o kaip pranašišką kvietimą, kreipimą. Mažai abejonių, kad kelias link vienybės yra sunkus, rizikingas, kad atmintyje vėl iškils skausmas, konfliktas. Bet einant juo – pasieksime taiką, teisingumą, susitaikymą, gailestingumą ir solidarumą. Būtent tai, ko priespaudos ir smurto sąlygomis gyvenantys žmonės ir bendruomenės prašo: tame yra gilus slėpinys. Jeigu į rankas paimsime akmenis, tai ne tam, kad mestume vienas į kitą ar statytume atsiskyrimo sienas, o kad statytume bendrus namus ir stalą, prie kurio dalintumėmės duona ir vyno, Kristaus buvimu.
Ir popiežius Pranciškus, savo pamoksle, dėkojo Dievui už tuos brolius ir seseris iš skirtingų bažnytinių bendruomenių, kurie nenuleido rankas skilimo akivaizdoje, bet išlaikė gyvą viltį dėl susitaikymo tarp tų, kurie tiki vieninteliu Viešpačiu. Pasak jo, dabartinis susitikimas Lunde yra proga priimti bendrą kelią, kuris įgijo pavidalą per pastaruosius penkiasdešimt ekumeninio dialogo metų. „Negalime pasiduoti pasidalijimui ir atstumui, kurį skilimas lėmė tarp mūsų. Turime galimybę tai ištaisyti svarbiu mūsų istorijos metu, peržengdami ginčus ir nesusipratimus, kurie mums dažnai kliudė vienas kitą suprasti“, - sakė Pranciškus, -„ (...) su meile ir sąžiningai turime pažvelgti į savo praeitį ir paprašyti atleidimo: tik Dievas yra teisėjas. Su tuo pačiu sąžiningumu ir meile reikia pripažinti, kad mūsų pasidalijimas nutolo nuo pradinės intuicijos, kurią turi Dievo tauta, natūraliai siekianti būti kartu“.
Pasak popiežiaus, abi pusės turėjo gerą valią išpažinti ir apginti tikrą tikėjimą. Bet dabar suprantame ir tai, kad likome užsidarę savyje iš baimės ir nusistatymo tikėjimui, kurį kiti išpažįsta skirtingai akcentuodami ar kalbėdami. Tėvas trokšta, kad liktume gyvos šakelės Kristuje, leiskimės būti to paliestais. Pranciškus taip pat priminė, kad be Jėzaus, kaip Jis pats pasakė, „nieko negalime“. Skilimas, suteikęs daugybę skausmo, leido tai gerai suprasti. Anot Šventojo Tėvo, mus vienija, mus maitina Dievo Žodis, o Reformacija daug prisidėjo, kad jis būtų labiau Bažnyčios gyvenimo centre, Liuterio dvasinė patirtis kreipia į esminę žmogaus nuostatą Dievo akivaizdoje.
Galiausiai Pranciškus pažymėjo, kad atleidimas ir susitaikymas turi būti krikščionių „kasdienė patirtis“; konkrečiai ir su džiaugsmu jie turi skelbti ir rodyti Dievo gailestingumą visiems, be to jie nebus tikėtini, be to jų tikėjimas bus nepilnas.
„Liuteronai ir katalikai meldžiamės kartu šioje katedroje ir suprantame, kad be Dievo negalime nieko padaryti. Prašome Jo pagalbos, kad būtume gyvi (kūno) nariai jame, kuriems visad reikia jo malonės, kad kartu neštų jo Žodį pasauliui, kuriam reikia jo švelnumo ir gailestingumo“, užbaigdamas pasakė Šventasis Tėvas.
*
Chorui sugiedojus dar vieną giesmę kartu buvo sukalbėtas Tikėjimo išpažinimas, išsakyti maldavimai už katalikų ir liuteronų vienybę, taip pat maldavimai už pasaulį, už jo žmones.
Baigiantis pamaldoms Lundo katedroje popiežius Pranciškus ir Liuteronų pasaulinės federacijos pirmininkas vyskupas Younan pasirašė bendrą deklaraciją. Ji yra dar viena svarbi šio ekumeninio susitikimo išraiška, skirta ateičiai. (Vatikano radijas)
