Kas gi tau pasidarė, kad parašei tokį liūdną ir nerimastingą laišką? Jeigu toks nusiminęs esi dėl to, kad iškart 9 tavo pavaldiniai raportuoja apie nesėkmes savo globos darbe – atvirai kalbant, esi skystablauzdis. Taigi 9 tavo pavaldinių globotiniai išklydo iš mums palankių trajektorijų ir puolė melstis. O tau reikia mano patarimo ir pagalbos.
Sakyčiau, tai eilinė mūsų gamybinė problema. Ir turime į ją žiūrėti blaiviai, be panikos. Pirmiausia išsiaiškink, ar tie 9 pamaldumo atvejai kaip nors susiję. Jeigu rastum bendrą priežastį – vėlgi turėtum ramiai išsiaiškinti, ar tai mums kenksminga, ar ne, ir atitinkamai elgtis.
Apsiramink, čia dar ne tragedija. Juk malonu, kad savo maldose – pokalbyje su juos mylinčiu Kūrėju – jie yra, na, itin nemandagūs, nes nelinkę išklausyti savo Pašnekovo. Jie berte apiberia Jį prašymais, šaukte šaukia Jam apie savo bėdas. O kad derėtų ir paklausyti Jo – visai pamiršta. Jų maldose daug ir kitų mums palankių aspektų.
Manyčiau, kad kartoti tau elementarias mūsų Gundymo Teorijos žinias apie maldą nebūtina. Verčiau aptarkime šį klausimą kaip du patyrę praktikai. Taip sakant, gyvenimiškai. Gal geriausia ir apžvelkime mūsų šiuolaikinių globotinių maldas. Iš savo kasdienės patirties žinome, kad dauguma maldų nėra mums grėsmingos. Aišku, jos nevienodo brandumo ir tono aukštumo. Tad panagrinėkime keletą jų. Patogumo dėlei gal pavadinkim tas maldas, tarkim, A, B ir C maldomis. Aš atpasakosiu tas maldas taip, tarsi jų autoriai žinotų realią padėtį to, ko jie iš tikro prašo. Lyg kilstelėsiu jų suvokimą aukščiau (ko, žinoma, tikrovėje nėra). Pats pamatysi, kokių absurdo perliukų tose maldose pilna. Priešo vietoje aš tomis maldomis pasišluostyčiau vieną vietą ar iškart išmesčiau. Bet Jis yra Jis ir, negalėdamas nespindėti tąja savo sumauta meile šiems gyviams, Jis su jų maldomis tąsosi labai ilgai. Tarsi koks tėvelis su savo vaikų paikais kūrinėliais. Jis atsako į nuoširdžią, nors ir absurdiškų dalykų prašančią maldą, bet tas atsakymas jiems – dažnai lyg rykštės pasturgalin...
Tad pradedam savo ekskursiją. Štai A malda: „Dieve, šit aš vėl atitrūkau nuo sėkmingo savo įsivaizduojamos gerovės tvėrimo darbų, nes, tiesą sakant, atsirado problemų manosios laimės kūrime. Abejoju, kad ir toliau man viskas gerai klosis, todėl ir išsitraukiau tave, patogusis mano prašymų priėmimo dievuk, iš to užkampio, kur kasdien tave užkišu, idant netrukdytum kurti rojų žemėje. Ir štai turiu kai ko tavęs paprašyti. Tikiuosi, kad sutarsime, kad tu man padėsi, nes juk ir aš pildau tas (tiesą sakant, visai žmoniškas ir nesunkias) prievoles, kurias man išaiškino tavieji žinovai. Na, juk gauni reguliariai iš manęs tam tikrų dvasinių perlaidų. Tad dabar atsilygink tuo pačiu ir padėk mano reikaluose.
Pirmiausia – dėl sveikatos. Taigi duok man jos kuo daugiau. Turiu galvoje kūniškąją sveikatą, be kurios negaliu džiaugtis pasaulietiškais malonumais. Juk aš nieko nesuvokiu apie kažkokį raguotąjį šio pasaulio kunigaikštį, taip gausiai siūlantį medžiaginių šiandienių malonumų, kad visiškai užmirščiau tavuosius, amžinuosius. Nieko juk aš nebežinau, kad tokiu sočiu kūnišku gyvenimu aš čiulpte iščiulpiu, džiovinu ir naikinu savo sielą. Tu dėl to juk dažnai esi priverstas visokiomis negandomis ir ligomis mane perspėti, jog išklydau iš tikrosios savo laimės ir į Tave vedančio kelio. Juk begelbėdamas sielas, kartais Tu net ir kūnus iš tokių kaip aš turi atimti.
Tad, nesukdamas sau galvos dėl visų šių neregimų sielos ir kūno saitų, aš tavęs ir prašau: duok man kuo daugiau kūniškosios sveikatos. Ir jei jau kalbame apie sveikatą – duok jos ir mano namiškiams, nes tada mažiau turėsiu problemų. O ir mano galvijams jos nepamiršk. Taip juk aš mažiau vargsiu ir suklestėsiu. Jaučiuosi savo padoriu elgesiu su tavim esąs šito nusipelnęs. Ir kadangi tu privalai būti toks, kokį aš tave įsivaizduoju (na, lyg ir toks padorus už gerą geru atsilyginantis kaimynas), tai tu tiesiog privalai duoti man, ko prašau. O jei manęs neišklausysi – geriausiu atveju vėl įkišiu tave į užkampį, o po kelių bergždžių savo prašymų gal ir visai išmesiu. Nes, tiesą sakant, aplink mane pilna pavyzdžių, kaip veiklūs žmonės ir be tavęs gerai verčiasi. Ir jeigu aš iš įprasto apdairumo bei gal dar iš tradicijos apsidraudžiu ir palaikau gerus santykius su tavim – tai malonėk ir pats taip elgtis.“
O dabar – B malda: „Mano Dieve, padaryk, meldžiu Tave, pasaulį ne tokį žiaurų. Tegul jie daro gera vienas kitam, tegul supranta ir atjaučia vienas kitą, tenesako piktų žodžių, tenedaro piktų darbų, te..., te... Beprašydama geresnio, švelnesnio pasaulio, aš, žinoma, pamirštu, kad nebegerbiu nežinomų Tavo kelių, kad Tu sukūrei regimąjį, laikiną ir amžiną dvasios pasaulį ir esi mums sakęs: „Kas praras savo kūną dėl manęs – atras jį...“
Taigi, Viešpatie, padaryk, Tu padaryk, kad man nereikėtų dalyvauti, kad būčiau lyg stumdomas alavinis kareivėlis, kad Tavo dovana man – laisva valia – kad ji nebūtų laisva. Supančiok ją, nes taip man lengviau gyventi. Ir kadangi Tu negali atimti mano laisvos valios, mano sielos brendimo kelio, tai aš susirasiu kokią man patogesnę tikėjimo Tavimi formą, kuria susipančiosiu ir taip lengviau stumsiu savo dienas.
Man gerai, kai visi geri vieni kitiems. Ir aš pati tada savo kūniško gyvenimo užutėkyje būsiu saugi. Nenoriu, kad lyg įkyrus daktaras vis siūlytum atverti supūliavusį skaudulį, nes aš juk to bijau, Taip stumsiu baimingas savo dienas, metus. O vieną dieną nustebusi pajusiu, kad visa, kas anksčiau uždegdavo širdį, kas priblokšdavo svaigia nuostaba ir verste versdavo stiebtis aukštyn bepasiekiant, beišryškinant galvoje savo naujumu pribloškiančią sparnuotą mintį – kad visa tai dingo, išsitrynė iš mano esmingiausios gelmės. Šiandien jaudinuosi tik dėl galinčių mane kliudyti visokių baisumų.
Žinoma aš pamirštu, kad tą mano didžiąją baimę Tu, regėdamas visą mane, būtinai turi išrauti iš manęs. Ir jei aš nieko pati nedarau, tai ateina laikas, kai Tu esi priverstas vesti mane per patį mano baimės vidurį, liete išlieti visą mano baimę ant manęs, kad nors tokiu būdu pagydytum mano sielą nuo pragaištingojo pūlinio. Taip, Tu visada mano baimės, mano valios esi verčiamas duoti man tai, ko bijau, ko vengiu. Taip Tu nuolat saugoji mano svarbiausiąją dalį nuo manęs pačios. Iš šių nuolatinių manęs saugojimo priemonių ir skleidžiasi mano gyvenimo aplinka, mano buvimo šio pasaulio scenoje dekoracijos. O Tu ramiai lydi mane ir, nepaisydamas mano prašymų, laikai virš manęs savo saugančias rankas.
Nenoriu, bijau ką nors žinoti ir apie kataklizmų bangas, kuriomis Tu judini pirmyn, tikrųjų namų link, šį mūsų laikinoje sočioje ramybėje užsnūdusį pasaulį, apie bangas, kuriomis Tu pakeli ir išneši mūsų prisirišimo prie laikinų dalykų purvą. Todėl ir prašau Tavęs – būk toks geras, padaryk, kad gyventume lyg stručiai sukišę galvas į smėlį, nematydami akivaizdaus fakto, jog visų gyvenimas šioje žemėje baigiasi. Aš, aišku, nematau šio mūsų gyvenimo akivaizdžios analogijos su poligonu, kuriame kariai mokinami tam tikrų įgūdžių, kurie paskui padarys juos nenugalimus tikroje kovoje.
Ir ačiū Tau už tokį gyvenimą, nes tikrojo gyvenimo aš nenoriu – jis man baisus... Kitų Tavo skelbtų dalykų aš bijau. Man taip lengva, kai pamirštu Tavo žodžius, kad nė viena raidė iš Įstatymo nedings, kad Tu atnešei ne taiką, o kalaviją į šį pasaulį ir t. t. Žodžiu, mielasis mano prašymų priėmimo dievuk, teesie ne tavo, bet mano valia, tebūnie tarnas aukštesnis už šeimininką.“
Deja, šiuokart turiu baigti. Tęsime kitame laiške. Giliai nenukišk šio mano laiško, žinau, kad gyvenimas dar privers prie jo grįžti.
Tave mylintis dėdė Paralius
