Šeštadienį Madride, Ispanijoje Almudenos katedroje palaimintaisiais paskelbti keturi benediktinai, nukankinti per 1936 m. persekiojimus Ispanijoje.
Kankinių José Antón Gómez, Antolín Pablos, Juan Rafael Mariano Alcocer Martínez, Luis Eulogio Vidaurrázaga Gómez beatifikacijos ceremonijoje Šventajam Tėvui atstovavo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.
Pasak kardinolo, šie benediktinai paliudijo nebijantys kankinystės, kurią pasitiko su krikščioniška stiprybe ir atleidimo dvasia, įgyvendindami benediktinų regulos žodžius: „Neatsilygink blogiu už blogį. Nesielk neteisingai, tačiau kantriai pakelk neteisybę. Mylėk priešus. Iškęsk persekiojimus vardan teisingumo“. Jie buvo sušaudyti savo tėvynėje, šaltakraujiškai nužudyti ne dėl to, kad būtų buvę piktadariai, bet todėl, kad buvo kunigai. Vienas jų, Antolín, jau kartą buvo išvengęs persekiojimų Meksikoje, tačiau vėliau pasmerktas egzekucijai kartu su kitais 430 asmenų Ispanijoje. Mirė kartodamas: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“
Kaip nutinka, kad taip brutaliai nužudomi tokie romūs, nekalti ir beginkliai žmonės? Pasak kardinolo A. Amato, tai didžioji blogio mįslė, dėl kurio sužiaurėja žmogaus širdis. Praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio socio-politinę aplinką galima apibūdinti kaip iki tol neregėtą teroro proveržį prieš Katalikų Bažnyčią. „Manau, kad žvelgiant tikėjimo akimis galima šiame siaube pastebėti trumpalaikį neapykantos ir konfliktų sukurto blogio dominavimą virš Dievo karalystės, taikos, teisingumo ir meilės viešpatavimo. Tuo periodu Dievo priešui pavyko trumpam išskleisti šaltus mirties sparnus ir užtvindyti nekaltu krauju ispanų žemę, palaimintą kankinių, šventųjų, misionierių tėvynę“, sako Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.
Bažnyčia vėl atverčia šį tragišką istorijos puslapį, perskaitydama sukruvintus metus, taip siekdama išsaugoti teisiųjų atminimą, gėrio liudijimą. Keturi vienuoliai išties buvo geri ir romūs. Kunigo José Antón Gómez biografas apibūdina jį kaip linksmą asmenybę, negailėjusią savo laiko kitiems. Klausykloje jis buvo sielų mokytojas, tėvas, šventasis. Apie kunigą Antolín Pablos sakoma, kad daugiausia laiko jis leisdavo celėje, klausykloje, bibliotekoje. Misionieriaujant Meksikoje jam pavyko stebuklingai pabėgti nuo persekiojimų, kurie prasidėjo 1914 m. Daugybė tikinčiųjų klausdavo jo patarimų, ir jis visiems padėdavo. Iš Madrido kilęs kunigas Juan Rafael Mariano Alcocer Martínez, liturgistas, buvo iškilus oratorius ir rašytojas. Kunigas Luis Eulogio Vidaurrázaga Gómez, jauniausias iš keturių, buvo nuoširdaus ir kilnaus charakterio. Pamokslininkas, Eucharistijos apaštalas.
Keturi benediktinai iš Monserato vienuolyno papildo 1600 Ispanijos kankinių būrį, Bažnyčios iškeltų į altorių garbę nuo 1987 m. Tikra tikinčiųjų kariuomenė, paaukojusių savo gyvybes, kad sukliudytų nukrikščioninti Ispaniją.
Prisimindama kankinius, Bažnyčia ragina visus, tikinčiuosius ir netikinčius, nebekartoti šių siaubo ir mirties įvykių, tačiau kasdien kovoti už gyvybę, kurti susitikimo kultūrą. Sekdama kankinių pavyzdžiu, Bažnyčia šiandien kviečia visus gyventi pagal evangelinius palaiminimus, numalšinant miesto žmogaus troškulį palaimintu atleidimo, romumo, brolybės, džiaugsmo vandeniu.
Vatikano radijas
