Valdas KILPYS
Dialogui su nutolusiais nuo tikėjimo žmonėmis užmegzti puikiai tinka aiškūs ir iškalbingi gyvenimo pavyzdžiai, teigia VDU teologijos fakulteto doktorantas Valdas Kilpys. Pirmojoje straipsnio dalyje Kankinystė ir medijos, autorius pabrėžė, jog sekuliariam postkrikščioniškam pasauliui ypač gerai suprantama kalba yra kankinystės istorija. Antrojoje dalyje pateikiami dabarties konteksto keliami iššūkiai.
Gimtosios nuodėmės paveikta žmogaus prigimtis sunkiai prognozuojama. Technologinė pažanga yra tokia sparti, kad neabejotinai kis ir ateities kankinystės formos bei būdai. Tikėtina, jog toliau didės asmeninio atsivertimo ir kasdienybės, rutinos sudvasinimo reikšmė. Tęstinis, ilgalaikis siekimas būti moraliam, ko gero, bus „kotiruojamas“ labiau nei vienkartinės, pačios radikaliausios aukojimosi formos, kurių mums neabejotinai pasiūlys miglota ateitis.
Toliau pateikiami trys paradoksai nurodo ne tik dabarties situaciją, kuri vis labiau sąlygojama technologijų, bet ir galimus/numanomus kankinystės pasireiškimo laukus ateityje, kurie, kad ir kaip pasuktum, jau dabar yra, o ateityje dar labiau taps priklausomi nuo technologijų.
Kalbant apie dabarties žmogaus (tikinčiojo) socialinius ryšius, bendruomeniškumo apraiškas, susiduriama su paradoksu, kai, išoriškai žiūrint, dėl socialinių tinklų, kitų medijų gausos santykiai tarp žmonių tarsi stiprėja, jų daugėja, tačiau, nepaisant to, susvetimėjimas, vienatvė auga. Natūralūs socialiniai ryšiai trūkinėja, o naujosios technologijos jų pakeisti neišgali, nors dažniausiai buvo kuriamos it socialinių santykių stiprintojos. Dėl to sugebėjimas megzti ilgalaikius savitarpio pagalba pagrįstus santykius kenčiančiose bendruomenėse yra pirmas nedidelis žingsnelis jei ne kankinystės, tai bent šventumo link.
Antrasis paradoksas sietinas su žmogaus smegenų „atsilikimu“ nuo gausėjančių žinių apie pasaulį. Mąstymo gebėjimai nyksta užleisdami vietą „paprastajam galvojimui“, kuris veikiau vadintinas tiesiog bendru žmonijos kvailėjimu. Sunku prognozuoti, kiek gilus ir pragaištingas šis procesas, tačiau like/dislike mąstymas tikrai nepadeda gilinti tikėjimą, todėl, kalbant apie kankinystę kaip apie aukščiausią tikėjimo apraišką, veikiausiai galima prognozuoti dvasinės skirties tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų didėjimą. Tai gali tapti dramatiškų susidūrimų priežastimi, kuriuose rasis kankinystės precedentų.
Trečiasis paradoksas taip pat neatsiejamas nuo technikos ir technologijų raidos. Mokslo raida įgalino grynai technologinės prigimties būdais prisiliesti prie pasaulio pagrindų. Fundamentalūs technikos pasiekimai leidžia jai įsiskverbti į mikro ir makro pasaulį, pažinti žmogaus smegenų veikimo principus, jo genetiką su galimybe keisti, o gal net sukurti naują gyvybę. Tikinčiajam tai kelia begales klausimų, į kuriuos tiek Bažnyčios Magisteriumas, tiek kiekvienas asmeniškai privalėsime rasti atsakymus.
Dirbtinio apvaisinimo klausimai yra tik nekalta pradžia prieš įžengiant į gerokai problemiškesnių reikalų sprendimą. Galima būti beveik tikriems, kad atsakymų į šiuos klausimus paieška ar susilaikymas nuo, tikėtina, visuotinai moraliais pripažintų, tačiau Bažnyčios nemoraliais laikomų veiksmų, pareikalaus stiprių tikėjimo vyrų ir moterų radimosi.
Intelektualioji materija ir eschatologinės perspektyvos svarba
Virtualybės plėtra, globalūs informaciniai tinklai ir santykinai paprastas jų naudojimas sukuria ištisus alternatyvius pasaulius ir technoaplinkas, kurios gyvena nuosavą gyvenimą ir įtraukia vis daugiau žmonių. Žmogaus aplinka, visata traktuojama kaip milžiniška informacijos sankaupa, resursas. Dievas po truputį skaitmeninamas, virtualinamas. Iš gyvojo Jėzaus (Žmogaus ir Dievo) jis tampa panašus antivirusinę programą, operacinę sistemą arba nežinia kur tūnantį Gerąjį Programuotoją su netoliese besisukančiu Piktuoju Hakeriu.
Dažnas tikintysis iš įpratimo šiuos procesus tapatina su dvasingumo nykimu stereotipiškai pridėdamas, kad „pasaulis materialėja“. Iš tiesų viskas yra gerokai sudėtingiau. Ne žmogaus intelektas darosi vis materialistiškesnis, bet pati materija darosi vis intelektualesnė.
Žmogaus aplinka, visata traktuojama kaip milžiniška informacijos sankaupa, resursas. Mokslas dar niekada nebuvo taip prisotintas metafizikos kaip dabartiniame laikmetyje, todėl nėra aišku, ką šie procesai atneš į krikščionio gyvenimą.
Kyla pagrįsta baimė, kad tai tiesiogiai siejasi su didėjančiu žmogaus gyvenimo prasmės praradimu. Kankinystės ir šventumo svarba ateityje tik augs, nors persekiojimai galbūt bus sunkiai įsivaizduojamo (virtualaus) pobūdžio.
Bažnyčia visada ėjo kankinystės keliu. Tai Kristaus nurodytas Kelias. Stabili ir nepajudinama čia lieka tik eschatologinė perspektyva. Mirti vis vien teks šioje monitoriaus pusėje.
Kas iš to?
Šiandienio pasaulio kontekste kankinystės tema yra tam tikras tabu. Būtų įdomu sužinoti, kokios priežastys privertė net Jus, mielas skaitytojau, perskaityti tekstą iki šios vietos (komentarų skiltis — atvira, prašom pasidalinti).
Būties klausimų vengiančiam moderniųjų technologijų vartotojui gyvybės, dažnai ir laiko, pinigų aukojimas „už kažką“ yra sunkiai suvokiamas dalykas. Kita vertus, informacinėje erdvėje kartkartėmis atsirandančios kankinystės istorijos (kunigo nužudymas Prancūzijoje, teroro aktai Paryžiuje, kur teatre buvo žudomi išskirtinai krikščionys ir t. t.) neabejotinai kelia minčių individualaus internauto galvoje. Nors dažniausiai tokios žinios atkreipia dėmesį dėl savo „radikalaus skandalingumo“, tačiau jos vis vien daro įtaką skaitančiojo/žiūrinčiojo dvasingumui (tikėjimo žinias, vertybių skalei ir gyvenimo būdui/poelgiams).
Gerosios Naujienos poveikis dabarties žmogui vis labiau įgauna individualumo aspektą. Šiandienos pasaulis laisvę traktuoja veikiau kaip ribų nebuvimą, todėl kiekvienas siūlymas paisyti ribų pirmiausia kelia atmetimo reakciją.
Šiuo atžvilgiu Bažnyčia jau kuris laikas susiduria su paveikaus informacijos perdavimo problema technologijų persotintame pasaulyje. Tikėtina, kad tinkamų sprendimų nebuvimas pirmiausia siejasi su informacinės erdvės klaidingu traktavimu.
