Balandžio 8 d. buvo paskelbtas posinodinis apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“ (Meilės džiaugsmas), kurį popiežius Pranciškus parašė remdamasis pernai ir užpernai vykusių dviejų šeimos problemas ir pašaukimą nagrinėjusių Vyskupų Sinodo asamblėjų siūlymais. Apaštališkąjį paraginimą popiežius pasirašė kovo 19 d.
Penktadienį Vatikano spaudos salėje surengtame dokumento pristatyme kalbėjo Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius kard. Lorenzo Baldisseri, abiejose šeimai skirtose Sinodo asamblėjose aktyviai dalyvavęs Vienos arkivyskupas kard. Christophas Schoenbornas ir italų sutuoktinių pora, Sinode dalyvavę kaip stebėtojai ir liudytojai.
Pradėdamas pristatymą, kardinolas Baldisseri visų pirma atkreipė dėmesį į popiežiaus dokumento pasirodymo kontekstą. „Amoris laetitia“ skelbiamas Gailestingumo jubiliejaus metais. Šis sutapime kelis kartus paminėtas popiežiaus apaštališkojo paragino tekste; taip pat keletą kartų cituojama ir Jubiliejaus skelbimo bulė. Kitas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį kardinolas, tai akivaizdus tęstinumo ryšys tarp pirmojo popiežiaus Pranciškaus dokumento – apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ ir šio, specifinei šeimos tematikai skirto dokumento. Tęstinumas atsispindi ir abiejų dokumentų pavadinimuose – nuo „Evangelijos džiaugsmo“ iki „meilės džiaugsmo“ šeimoje.
Popiežiaus Pranciškaus dokumentą sudaro devyni skyriai su 325 paragrafais ir baigiamoji malda Šventajai Šeimai. Pirmajame įvadiniame, skyriuje kalbama apie šio dokumento atsiradimo aplinkybes ir jo paskirtį, taip pat primenamas Šventajame Rašte nurodytas šeimai skirtas Dievo planas. Antrajame skyriuje apžvelgiama dabartinė šeimos gyvenimo panorama; trečiajame primenamas Bažnyčios mokymais apie santuoką ir šeimą. Du centriniai dokumento skyriai – ketvirtasis – kalba apie meilę šeimoje ir – šeštasis – apie šeimoje konkrečiai pasireiškiantį meilės vaisingumą. Septintajame skyriuje priminta šeimos atsakomybė už jaunosios kartos ugdymą. Aštuntajame popiežius Pranciškus ragina Bažnyčios ganytojus su gailestingumu ir sielovadiniu įžvalgumu ištiesti ranką toms šeimoms, kurių padėtis nepilnai suderinama su Viešpaties siūlomu šeimos idealu. Galiausiai devintasis skyrius primena kai kuriuos šeimyninio dvasingumo elementus.
Posinodinio apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ tekstas gana ilgas. Oficialų jo leidimą italų kalba sudaro daugiau kaip pustrečio šimto puslapių. Dėl to popiežius Pranciškus savo dokumento įžangoje pataria jį skaityti neskubant. „Gali būti, - rašo Pranciškus, - kad pavyzdžiui sutuoktiniai labiau save atpažins ketvirtajame ir penktame skyriuose, o sielovadininkus labiau sudomins šeštasis. Tačiau visi teįsigilina į aštuntąjį skyrių. Tikiuosi, kad kiekvienas skaitantysis išgirs kvietimą su meile rūpintis šeimomis, nes šeimų gyvenimas tai ne problemų, bet visų pirma galimybių šaltinis“.
Įžangoje paties popiežius akcentuotas aštuntasis posinodinio apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ skyrius paliečia tas sudėtingas šeimų gyvenimo situacijas, kurios labiausiai buvo diskutuotos ir pernai bei užpernai Vatikane vykusiuose Vyskupų Sinodo darbuose. Aptardamas tuos atvejus kai šeimų gyvenimas ne visiškai atitinka Viešpaties siūlomą šeimos idealą, Pranciškus naudoja tris raktažodžius: „palydėti, suprasti ir integruoti“. Pabrėždamas būtinumą su sielovadiniu įžvalgumu įsigilinti į konkrečias žmonių situacijas, popiežius rašo, kad „reikia vengti tokių vertinimų, kurie neatsižvelgia į tų situacijų sudėtingumą“. „Naujoje santuokoje gyvenančių išsiskyrusiųjų padėtis gali būti labai skirtinga, dėl to jie negali būti tik griežtai kataloguojami, be įžvalgaus asmeninio ir sielovadinio įsigilinimo į jų situaciją“. Atsižvelgdamas į Sinodo asamblėjų metu išsakytą daugelio vyskupų nuomonę, popiežius rašo, kad „pakrikštytieji, kurie išsiskyrė ir sudarė naują civilinę santuoką, turi būti labiau ir įvairiais būdais integruoti į bažnytines bendruomenes, vengiant papiktinimo“. „Jie neturi jaustis ekskomunikuoti, bet gali gyventi ir save ugdyti kaip gyvi Bažnyčios nariai“. „Tokia jų integracija reikalinga taip pat ir jų vaikų krikščioniškajam ugdymui“.
Šiame savo dokumento skyriuje popiežius taip pat įveda svarbų patikslinimą: „Nereikia manyti, kad Sinodas arba šis Paraginimas įves naują bendrą kanoninę normą, kuri būtų taikoma visiems atvejams. Įmanomas tik naujas padrąsinimas su atsakingu asmeniniu ir sielovadiniu įžvalgumu gilintis į konkrečias situacijas, nes skirtingais atvejais žmonėms tenka skirtinga atsakomybė ir ne visada galima kalbėti apie vienodas pažeistos normos pasekmes“. Pasiremdamas Tomo Akviniečio mokymu, popiežius Pranciškus sako, kad nors bendros normos visada atspindi gėrį, kurio reikia siekti ir laikytis, tačiau normų formuluotės negali aprėpti absoliučiai visų konkrečių atvejų. Tas pats pasakytina ir žiūrint iš kitos perspektyvos: Iš vienos konkrečios situacijos išplaukiančios išvados negali būti pakeltos iki visiems galiojančios normos rango.
Šio skyriaus esmę bene geriausiai atspindi popiežiaus Pranciškaus kvietimas: „Raginu sudėtingose šeimyninėse situacijose gyvenančius tikinčiuosius su pasitikėjimu kalbėtis su savo ganytojais arba tarnauti Viešpačiui pasišventusiais pasauliečiais. Ne visada sulauksite pritarimo savo idėjoms ar troškimams, bet gausite šviesos, kuri padės geriau suprasti kas dedasi ir surasti asmeninės brandos kelią. Raginu ganytojus su meile ir kantrybe išklausyti, nuoširdžiai įsigilinti į žmonių dramas, stengtis suprasti jų požiūrį, padėti suprasti savo padėtį Bažnyčioje“. Galiausiai popiežius pastebi, kad dabartiniame Bažnyčios gyvenime, deja, dažnai būna situacijų kai sielovadoje nesurandama pakankamai vietos beribei Dievo meilei, kai keliamos sąlygos gailestingumui, iškreipiama jo prasmė, pašalinamas tikras jo turinys. Toks elgesys, - įspėja Pranciškus, - tai Evangelijos iškraipymas. (Vatikano radijas).
