Antradienio, liepos 18 d., vakarą Fossanovos abatijoje, už maždaug 100 km į pietus nuo Romos, aukotomis Mišiomis buvo pažymėta Tomo Akviniečio paskelbimo šventuoju 700 metų sukaktis. Iškilmei vadovavo Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro.
Mišių homilijoje kardinolas priminė, kad būtent Fossanovos abatijoje Tomas Akvinietis mirė 1274 m. kovo 7 d. rytą. Greit labai plačiai pasklido garsas apie jo nepaprastą išmintį ir šventą gyvenimą. Praėjus penkiems dešimtmečiams, 1323 m. liepos 18 d. Avinjone paskelbta bule Redemptionem misit popiežius Jonas XXII įrašė Tomą Akvientį į visoje Bažnyčioje gerbiamų šventųjų sąrašą.
Kardinolas M. Semeraro pabrėžė, kad kartu su šventumo garsu, sklido ir garsas apie nepaprastą Tomo išmintį ir įžvalgumą. Dievo tiesos tyrinėjimas ir išminties kontempliavimas iš tiesų yra idealas, kurio siekė visa krikščioniškoji tradicija. Pamokslininkas paminėjo maždaug šimtmečiu anksčiau už Tomą Akvinietį gyvenusį kitą vienuolį Aelredą iš Rivo, kuri teigė, kad žinojimas ir meilė yra du sparnai, kuriais kylama į kontempliacijos kalną. Tomui aukščiausias kriterijus buvo tiesa. Tomo amžininkas ir bičiulis šv. Bonaventūras labiau akcentavo gėrį. Tačiau abi šios prieigos yra to paties kelio, vedančio į susitikimą su Dievu, aspektai. Popiežius Benediktas XVI, gretindamas šiuos du mąstytojus ir šventuosius, sakė: „Aukščiausia kategorija šventajam Tomui yra tiesa, o šventajam Bonaventūrui – gėris. Būtų klaidinga šiuose dviejuose atsakymuose įžvelgti prieštaravimą. Abiem tiesa taip pat yra gėris, o gėris taip pat yra tiesa; matyti Dievą reiškia mylėti, o mylėti reiškia matyti.“
Pasak kardinolo M. Semeraro, šv. Tomo Akviniečio gyvenime ir mokyme yra daug konkrečių pavyzdžių, patvirtinančių glaudžią vienybę tarp tiesos ir gėrio siekimo, tarp studijų ir kontempliacijos. Bene labiausiai tai patvirtina Fossanovos abatijoje prieš mirtį priimant Komuniją Tomo ištarti žodžiai: „Priimu tave kaip savo sielos atpirkimo kainą; priimu tave kaip savo piligrimystės viatiką. Iš meilės tau mokiausi, budėjau, kentėjau; tave skelbiau, tavęs mokiau...“ Pasak kardinolo M. Semeraro, Tomui Akviniečiui patys žodžiai, netgi išmintingiausi ir gražiausi, nėra tiesa, bet jie ją nurodo ir į ją veda. Priėjęs gyvenimo pabaigą, žvelgdamas į šventąją Ostiją, Tomas tarė: „Tik dėl tavęs aš gyvenau“. (jm / Vatican News)
