Popiežius Pranciškus nuolatos primena, kad pasaulyje liepsnoja vadinamieji „pamiršti karai“. Tai karai, kurie beveik nepatenka į tarptautinės bendruomenės dėmesį, nes vyksta tolimuose, neturtinguose, geopolitiškai nesvarbiuose kontekstuose. Tačiau žmogiška kančia dėl to dar didesnė, nes silpniausieji negali viltis jokios pagalbos. Vienas iš tokių karų liepsnoja Sudane.
JT žmogaus teisių aukštasis komisaras Volkeris Türas liepos 13 dieną pranešė apie Darfure rastą bendrą kapavietę su 87 kūnais žmonių, kurie buvo nužudyti RSF grupuotės etninės priklausomybės pagrindu.
„Griežčiausiai smerkiu civilių gyventojų ir į nelaisvę paimtųjų žudymą, be to, esu pasibaisėjęs dėl to, kad su žuvusiaisiais, jų šeimomis ir bendruomenėmis buvo elgiamasi taip beširdiškai ir nepagarbiai. Turi būti atliktas skubus, išsamus ir nepriklausomas žudynių tyrimas, o atsakingi asmenys turi būti patraukti atsakomybėn“, – pareiškė JT pareigūnas. Tačiau reikia pridurti, jog atrasta kapavietė priglobė tik mažą dalį žuvusiųjų. Jų skaičius vertinamas mažiausiai trimis tūkstančiais.
Naują karo etapą Sudane prieš tris mėnesius pradėjo du karo vadai, kurie prieš tai buvo pasidaliję valdžią: vienas ėjo prezidento, o kitas viceprezidento pareigas. Vienas vadovavo armijai, o kitas sukarintai grupuotei RSF. Abu jie atstovauja tam tikras etnines grupes ir valdžios tinklus.
Vatican News šiomis dienomis kalbino Sudane reziduojantį misionierių, kuris dėl sudėtingų aplinkybių panoro nutylėti savo vardą. Sudėtingiausia situacija, pasakojo jis, yra Sudano sostinėje Chartume ir Umm Durmane, kuriuos skiria tik upė. Kitas didelis susirėmimų židinys yra Obeide, vidurio Sudane: nuo bombų nukentėjo ir katalikų katedra. Pasak misionieriaus, didžiulė problema, be pačių karinių grupuočių susirėmimų, yra bendro skurdo ir smurto klimatas, kuriame dalyvauja ir civiliai: vagystės, plėšimai, prievartavimai, padegimai, vandalizmas.
Daug žmonių nori pabėgti nuo smurto ir sumaišties, tačiau, pasak misionieriaus, jų galimybės nedidelės. Keliai kontroliuojami arba jų paprasčiausiai nėra, o Sudanas daugiau nei triskart didesnis už Prancūziją. Kai kas sugebėjo išvykti lėktuvu. Skrydžių, kur jie dar liko, ir kitų kelionių kainos labai didelės. Daug žmonių patraukė į su Sudanu besiribojančio Pietų Sudano pasienio zoną. Ten saugiau, tačiau Pietų Sudanas yra viena iš neturtingiausių valstybių pasaulyje ir pabėgėliams negali suteikti jokių paslaugų: elektros ir vandens tiekimo, sanitarinių sąlygų. Tradiciškai sudaniečiai taip pat keliauja į kaimyninį Egiptą. Tačiau jame, spėjama, jau yra keturi milijonai sudaniečių, dauguma be leidimų gyventi, ir Egiptas jau leido suprasti, kad daugiau nepriims. Be to, Egiptas nenori remti Sudano prezidento, nes jo vadovaujama grupuotė absorbavo ankstesnio islamistinio režimo atstovus, su kuriais nesutarė. Misionierius paminėjo ir rusų, kurie valdo įvairias aukso kasyklas, interesus.
Iš Darfūro regiono žmonės taip pat bėga į Čadą, kuriame gyvena tos pačios etninės grupės, bet, pasak misionieriaus, jis neturi patikimų žinių. Darfūre, kurio plotas prilygsta visai Prancūzijai, veikia tik trys parapijos.
Misionierius patvirtino, kad Port Sudano uostamiestį pasiekia humanitarinė pagalba iš Raudonojo Kryžiaus, iš arabų kraštų, tačiau, pasak jo, didelis klausimas kas su ja atsitinka ją iškrovus? Ar ji pasiekia tuos, kuriems skirta, ar patenka į grupuočių rankas? Atrodo, kad ji nepasiekia net Chartumo.
Katalikų bendruomenė Sudane sudaro nedidelę mažumą. Vis tik Chartumo arkivyskupijoje iki karo veikė 60 katalikiškų mokyklų. Prasidėjus susirėmimams, kunigai ir misionieriai liko savo darbo vietose, tačiau smurtui ir grasinimams pasiekus labai aukštą lygį, dauguma pasitraukė. Evakuota ir nunciatūra, kuri vėliau buvo apiplėšta. Pasak misionieriaus, tai buvo sunkūs ir traumuojantys pasirinkimai. Likusiems dar sunkiau. Bažnyčios struktūros stengiasi padėti kuo gali: kartais humanitariniais paketais, kartais pagalba išvykti, kur saugiau. Bet, neslėpė misionierius iš Sudano, didžioji Bažnyčios gyvenimo ir veiklos dalis yra paralyžiuota. Pasak misionierius, net jei karas greitai baigtųsi, o už tai jis meldžiasi kasdien, bus sunku atsitiesti, nes, jo žodžiais, „mums buvo sulaužyti kaulai“. Teks pergalvoti, kaip ir ar įmanoma bus tęsti parapijų ir mokyklų veiklą. Daugeliui išvykusiųjų gali būti neįmanoma sugrįžti ir todėl, kad Sudanas labai nenoriai suteikia leidimus įvažiuoti misionieriams: jam pačiam teko tokio leidimo laukti kelerius metus. (RK / Vatican News)
