Sekmadienio vidudienio susitikime popiežius Pranciškus kalbėjo apie sėjėjo palyginimą, kurį perteikė evangelistas Matas (Mt 13, 1–23). Viešpats yra sėjėjas, o mes – dirva, kurion byra jo barstoma sėkla – Dievo žodis. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į kelias kasdienes situacijas, kuriose vyksta nuolatinis sėjos darbas.
Dievo žodžio sugretinimas su barstoma sėkla yra gražus ir taiklus: sėkla yra mažytė, beveik neregima, tačiau iš jos išauga augalas, kuris vėliau pats subrandina derlių. Panašiai vyksta ir su Dievo žodžiu. Evangelija yra maža ir paprasta knygelė, tačiau suteikia naują gyvenimą tam, kas ją priima. Jei Dievo žodis yra sėkla, tai mes esame dirva, kuri ją priima svetingai arba ne. O Jėzus, gerasis sėjėjas, sėja nenuilstamai ir dosniai. Jis žino, kad mūsų nenuoseklumo akmenys ir ydų spygliai gali užgožti jo žodį, tačiau visada viliasi, jog subrandinsime gausius vaisius.
Ir mes esame pakviesti daryti taip, kaip Viešpats: nenuilstamai sėti. Tačiau kaip? Štai keletas pavyzdžių.
Visų pirma, gėrį ir tikėjimą savo vaikuose sėja tėvai. Jie kviečiami nenuleisti rankų ir tada, kai, rodos, vaikai jų nesupranta, nevertina jų patarimų arba kai vyraujantis pasaulio mentalitetas neša juos į priešingą pusę. Tačiau gera sėkla lieka, tai svarbiausia, ir atėjus laikui – sudygs. Bet jei tėvai, pasidavę nevilčiai, nustos sėti ir paliks savo vaikus madų bei telefonų malonei, neskirdami jiems laiko, neugdydami jų, tada derlinga dirva prisipildys piktžolių.
Pažvelkime ir į jaunuolius, kurie taip pat gali sėti Evangeliją kasdienio gyvenimo dirvoje. Pavyzdžiui, melsdamiesi: malda – tai maža nematoma sėkla. Tačiau per ją viskas atiduodama Jėzui ir jis tai augina. Panašiai ir su laiku, skirtu kitiems ar tam, kuriam kažko reikia: tai gali atrodyti prarastas laikas, nors ir tiesų tai šventas laikas. Tuo tarpu vartojimui ir hedonizmui skirto laiko teikiamas pasitenkinimas galiausiai palieka žmogų tuščiomis rankomis. Panašiai ir su pamokomis ar studijomis, kurios vargina ir nesuteikia greitos grąžos, tačiau, kaip ir sėja, yra būtinos dėl geresnės bendros ateities.
Arba dar: Evangelijos sėjėjai, daug šaunių kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie gyvena Dievo žodžiu ir jį skelbia, dažnai nematydami greitų vaisių. Skelbdami Žodį niekada nepamirškime, kad net ir ten, kur, atrodo, nieko nevyksta, iš tiesų veikia Šventoji Dvasia, o Dievo karalystė auga per mūsų pastangas ir virš jų. Todėl eikime pirmyn su džiaugsmu! Prisiminkime žmones, kurie mūsų gyvenime pasėjo Dievo žodžio sėklą: galbūt ji sudygo praėjus daugeliui metų po to, kai susidūrėme su jų pavyzdžiu, bet tai įvyko dėl jų!
Atsižvelgdami į visa tai, paklauskime savęs: ar aš sėju gėrį? Ar rūpi jį tik susirinkti, ar ir barstyti kitiems? Ar barstau Evangelijos sėklas kiekvienos dienos gyvenime: studijų, darbo, laisvalaikio metu? O jei nematau betarpiškų rezultatų, nusiviliu ar, kaip Jėzus, sėju toliau?
Tegul Marija, kurią šiandien pagerbiame kaip palaimintąją Karmelio kalno Mergelę, padeda mums būti dosniais ir džiaugsmingais Gerosios Naujienos sėjėjais, meldė popiežius. (RK / Vatican News)
