Kardinolas, futbolo ir Formulės 1 varžybų aistruolis, pasakoja apie savo sporto aistrą ir kelią.
Vaikystėje aistringai žaidęs futbolą mažoje provincijos komandoje netoli Imolos, kardinolas nuėjo ilgą kelią; vidurinėje mokykloje treniravosi kaip bėgikas; didžiulis futbolo komandos „Juventus“ gerbėjas, kuris prilipęs prie radijo sekdavo „Juventus“ žygdarbius ir žinojo visus įvarčius; Formulės 1 entuziastas, su draugais vykęs į Imolos Didžiojo Prizo varžybas.
Prieš metus jis taip pat grįžo į „Grand Prix“, jau būdamas kardinolu. Mauro Gambetti yra kardinolas nuo 2020 m. popiežiaus Pranciškaus valia. O po metų – Šventojo Tėvo vikaras Vatikano miestui, Šv. Petro bazilikos arkivyskupas ir bazilikos remonto bei veiklos darbais besirūpinančio Šv. Petro fabriko prezidentas. Tačiau iš pradžių kaip brolis pranciškonas konventualas, dabar kaip kardinolas, jis niekada neatsisakė ir neneigė ryšio su sporto pasauliu. Išties, pernai jo iniciatyva pristatyti marškinėliai, žymintys Vatikano nacionalinės komandos pusšimtį metų – dabar tai oficiali mėgėjų sporto asociacija „Sportas Vatikane“. „Sportas savo DNR turi ne tik polinkį priversti žmogų augti ir skatinti kūno bei proto harmoniją, bet ir turėtų būti laikomas vertinga priemone, padedančia plėtoti socialinę draugystę, kurią popiežius Pranciškus vadina brolybe“, – sako kardinolas M. Gambetti. Tačiau jis skuba patikslinti: „Kol to nesutraiško kitos logikos, pradedant ekonomine“. Jis buvo vienas pagrindinių sporto vakaro, Potencoje surengtos laikraščio „Avvenire“ šventės svečių.
Būtent lenktynės dėl verslo jį atitolino nuo mėgstamų treniruočių. „Futbolas mane nuvilia jau kelerius metus, nes jis prarado sielą. Dabar viskas sukasi apie verslą. Netgi komanda sudaroma pagal šį vienintelį kriterijų: nebėra jokios priklausomybės ar prisirišimo prie marškinėlių. Aš ir toliau mėgstu Italijos rinktinę ir, sakyčiau plačiau, gražų žaidimą“, – sako kardinolas. Kalbėdamas apie savo pareigas Vatikano struktūroje ir sporto asociacijoje, jis sako, kad jos veiklos niekada nelems ekonominiai veiksniai. „Štai kodėl, kai iš naujo atrandu sporto tikrumą ir susiduriu su žmonėmis, kurių vienintelis tikslas yra išeiti į sporto aikštelę, iš naujo atrandu ne tik malonumą, bet ir sporto keliamas emocijas“, – sako kardinolas. Pasak jo, sportas yra kaip menas: jis yra viena iš žmogaus išraiškų, kurios sugeba suteikti gyvenimui spalvų ir sako, kad kiekvieno žmogaus ribos niekada negali būti kliūtis.
Kardinolas vaikystėje žaidė futbolą, užsiėmė bėgimu, krepšiniu, tinkliniu. Sportas yra gyvenimo sporto salė. Ir tai yra turtas, kurį dvasininkas nešiojasi savyje. Kai tapo vienuoliu, sportininko batelius padėjo į šalį, tačiau prieš įstodamas į Mažesniųjų brolių konventualų ordiną 1992 m., Bolonijoje kardinolas baigė mechanikos inžineriją. Tai taip pat paaiškina aistrą varikliams, kurią jis turėjo jau paauglystėje, kai lankė vidurinę mokyklą. Tarp jo klasės draugų buvo Stefano Domenicali, dabartinis Formulės 1 vadovas ir buvęs „Ferrari“ komandos vadovas. Į neseniai vykusio Didžiojo prizo lenktynes jis vyko seno bičiulio kvietimu. Jaunystėje kardinolas domėjosi ir motociklais, automobilizmu. „Formulėje 1“ lenktynėse emocijos sujungiamos su techniniais tyrimais, siekiant užtikrinti ne tik našumą, bet ir saugumą. Tačiau šioje srityje pusiausvyra tarp to, kas sporto, ir to, kas priklauso kažkam kitam, yra subtili, tai grynas utilitarizmas, sako kardinolas ir grįžta prie samprotavimo apie sporto pašaukimą.
Pasak jo, sportas yra santykiai. Tai ne tik individualios pratybos, bet ir sąveika su kitais. Ji ragina pasidalyti atsakomybę ir laikytis taisyklių. Sportuoti naudinga ne tik asmeniui, bet ir visai visuomenei, nes tai kviečia susitikti ir solidarizuotis, mano kardinolas. Tačiau yra degeneracijos pavojus. Taip atsitinka, kai prarandama pirminė jo prigimtis: sportas sukurtas tam, kad būtų smagu, tai neatlygintina pramoga, kur galima išreikšti save išlaisvinant savo potencialą. Kita vertus, jei sporto valdymas paremtas vien pelnu, jis tampa griaunančiu veiksniu asmeniui ir žmonėms. Tai dopingo skandalai ir kiti veiksniai – nevaržomas veržimasis vartoti, sėkmės troškimas, stimulas visada norėti daugiau. Kardinolas laikosi nuomonės, kad būtina ugdyti sąžinę. „Turime palydėti žmones, kad nepamirštų autentiškos sporto prigimties, tada sportas gali padėti sukurti tikrai broliškesnę visuomenę“, – apibendrina kardinolas Gambetti.
(DŽ/Vatican News)
