Tikėjimo mokymo dikasterija tradiciškai turi didelį vaidmenį Romos Kurijoje, jos vadovams tenka sunkios ir delikačios pareigos, o šiuo metu – taip pat užduotis pertvarkyti dikasterijos veiklą pagal naujosios Romos kurijos konstitucijos prioritetus. Apie tai ir apie kitus dalykus – argentiniečio arkivyskupo, kuris yra tarp naujai paskirtų kardinolų, kaip liepos 9-ąją pranešė pats popiežius, Víctoro Manuelio Fernandezo interviu.
Interviu Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“, paskelbtame liepos 8-ąją, arkivyskupas V. M. Fernándezas pažymėjo, kad popiežiaus Pranciškaus laiškas, kuris buvo paskelbtas kartu su potvarkiu apie jo paskyrimą į Tikėjimo mokymo dikasterijos prefekto pareigas, patikslina kokiu būdu turės būti taikoma apaštalinė Romos Kurijos konstitucija Praedicate Evangelium.
Pasak jo, popiežius prašo teologijos, kuri bręsta, auga ir yra gilinama dialoge su teologais, pokalbiuose su mokslu bei visuomene. Tačiau visa tai tarnauja evangelizacijai. Šį akcentą jau pabrėžia Tikėjimo mokymo dikasterijos vieta po Evangelizacijos dikasterijos. O tai, kad prefektu popiežius parinko teologą, kuris taip pat buvo parapijos kunigas, patvirtina tai kitu būdu.
Ką šiandien reiškia „saugoti“ tikėjimą?
Pranciškus nurodo, kad „saugojimas“ yra turtinga sąvoka. Ji apima priežiūrą, tačiau popiežius priduria, jog tikėjimo doktriną geriausiai saugo vis didesnis jos supratimas. Ir tokia situacija, kur yra kovojama su galima erezija, turėtų paskatinti naują teologinės minties šuolį – tai geriausiai apsaugo tikėjimą. Naujasis prefektas pateikė jansenizmo, 17-18 amžiuje Prancūzijoje gana populiarios teologinės interpretacijos, pasmerktos Romos, pavyzdį. Pasak jo, išsilaikė taip ilgai todėl, kad buvo tik smerkiamas ir nebuvo reaguojama į už klaidų slypėjusias kai kurias teisėtas intencijas, nebuvo adekvačios teologinės raidos.
Kaip skelbti Evangeliją, perduoti tikėjimą vis labiau sekuliarizuotuose mūsų visuomenių kontekstuose? Visada stengiantis geriau atskleisti visą tikėjimo grožį ir patrauklumą, neiškraipant jo ir neužkrečiant pasaulio kriterijais, bet visada atrandant sąlyčio tašką, leidžiantį jam būti išties reikšmingam, iškalbingam, vertingam tam, kuris jį girdi.
„Be dialogo su kultūra rizikuojame, kad mūsų žinia, kad ir kokia graži ji būtų, taps nereikšminga“, – sakė V. M. Fernandezas ir pridūrė, kad už tokį suvokimą jis dėkingas italų kardinolui G. Ravasi, buvusiam Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkui, su kuriuo daug dirbo kartu, būdamas šios Tarybos nariu.
„Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“. Komentuodamas šiuos Benedikto XVI enciklikos Deus Caritas Est žodžius, naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas pabrėžė, kad juos visada verta prisiminti. Jokia religinė doktrina nekeičia pasaulio be tikėjimo įvykio, be susitikimo, kuri perorientuoja gyvenimą. Tai galioja ne vien krikščionybei, bet ir visoms religijoms. Be gyvojo Kristaus, mylinčio ir gelbstinčio, patirties negalime statydinti savo „buvimo krikščionimi“. O pykimasis ir ginčai su visais nepadės padėti šiuo klausimu kitiems žmonėms. Benedikto XVI žodžiai yra kvietimas vystyti tvirtą ir argumentuotą teologiją, kuri tarnautų susitikimo įvykiui, tarnauja Asemeniui. (RK / Vatican News)
