Viena originaliausių kontempliatyvių vienuolijų yra kartūzai. Tai mūsų laikų atsiskyrėliai, kaip pirmųjų krikščionybės amžių tyrų eremitai, įjungti į vienuolinio gyvenimo rėmus. Kadangi jie yra atsiskyrėliai, tai kiekvienas gyvena atskirai — savo mažo namelio patalpose. Kadangi jie priklauso vienuolijai, tai jų nameliai sudaro koloniją, tvarkomą vienos vadovybės ir regulos.
Kiekvienas dviaukštis namelis yra taip aptvertas ir atitvertas, kad į jį negalima įžvelgti iš kito namelio. Mat, kartūzas turi jaustis vienas. Pro langą matosi melsvas dangus ir Dievo gamtos panorama, skęstanti saulėje arba migloje. Šalia, to, bekraštė dvasios perspektyva į Dievą ir niekieno nedrumsčiama tyla.
Kadangi kartūzai yra vienuolijos nariai, tai kartkartėmis jie ne tik būna drauge, bet ir bendrauja. Žinoma, tik tiek ir tik tam, kad likęs vienatvės laikas būtų įmanomas pakelti. Tas bendravimas yra druska, sūdanti jų vienatvės duoną. Todėl jie tris sykius paroje susirenka į bažnyčią bendrų maldų giedoti (kitas, nors ir oficialias vienuolijos maldas jie atlieka pavieniui). Sekmadieniais ir šventėmis jie sueina į bendrą valgomąjį pietų (kitom gi dienom kartūzai valgo vieni iš bendros virtuvės pro langelį padėtą valgį). Vieną sykį savaitėje jie turi trijų valandų rekreaciją — poilsį, kurio metu jie poromis išeina į aplinkinę, žmonių negyvenamą gamtą. Šio pasivaikščiojimo metu jie turi teisę kalbėtis dvasinio gyvenimo klausimais. Taip pat trumpas rekreacijas, kad ir niekur neišeidami, jie turi sekmadieniais ir šventadieniais. Šituo atžvilgiu jie skiriasi nuo trapistų, kurie — kaip jau esame rašę — neturi rekreacijos ir pasikalbėjimo valandų, nes būdami visada drauge, kartu valgydami, miegodami ir bendrai dirbdami, jie atleidžia tylios vienatvės įtampą tyliu bendravimu.
Kartūzo vienatvė yra taip griežta, kad niekas neturi teisės įeiti į jo namelį ir net per uždaras duris į jį kreiptis, be viršininko leidimo. Retkarčiais pats viršininkas jį aplanko, norėdamas patikrinti, ar jo išorinis gyvenimo būdas atitinka vienuolijos papročius ir nuostatus. Mat, jei pagrindinis trapisto bruožas yra atgaila, tai kartūzo — vienatvė.
Kartūzai yra nuostabi vienuolija ir tuo atžvilgiu, kad ji, įsteigta prieš 800 metų, be jokių svyravimų, sukrėtimų ir reformų pasiliko tokia, kokia buvo anais laikais. Jų nepalietė nei šimtmečių srovė nei jokios pasaulio atmainos. Jie tebesilaiko tos pačios Šv. Benedikto regulos, papildytos pirmųjų atsiskyrėlių gyvenimo principais. Jie tebegieda gregorianiškąjį choralą jiems vieniems charakteringu — pratęstu būdu ir iš tų pačių viduramžių gaidų. Išorinė gyvenamos aplinkos išvaizda pasiliko ta pati. Tas pats senas, primityviais raktais durų užrakinimo būdas. Kai kitos senosios vienuolijos pergyveno kilimo, žydėjimo, kartais smukimo ir reformos laikotarpius, tai kartūzai nepatyrė ardančios laiko eigos. Teisingai jie sako: "Cartusia nunquam refor-mata, quia nunquam deformata — kartūzai niekada nebuvo reformuoti, nes jie niekada nebuvo deformuoti". Šią tiesą įrodo faktas, kad nei vienas kartūzų vienuolynas nepasidavė protestantų reformacijos įtakai: visi pasiliko ištikimi savajai Bažnyčiai ir vienuolijai. Tokio nepajudinamumo ir pastovumo pagrindas yra įsimąstymas ir įsigyvenimas į esmines krikščionybės tiesas. Neveltui ir vienuolijos šūkis: "Stat crux, dum volvitur mundus — kryžius stovi, kai tuo tarpu pasaulis keičiasi". Kartūzai tikrai yra amžinybės žmonės. Čia prisimena įrašas vienų kartūzų kapinių vartuose: "Žmogus eis į savo amžinybės namus. Kiekvieną valandą stoviu amžinybės angoje".
Kartūzai yra skirtingi ir tuo, kad jie mažiausiai save rodo pasauliui, mažiausiai rūpinasi savęs garsinimu, kad ir geriausia prasme. Jų visas gyvenimas yra "Kristaus Sekimo" knygos žodžių vykdymas: "Pamėk gyventi nežinomas ir būti nieku laikomas". Štai kodėl ant savo parašytų knygų jie nepasirašo pavardės ir kartais pasitenkina tik vienu žodžiu
www.laiskailietuviams.lt
