Ligos ir kančios tema Biblijoje – apie tai buvo kalbama per šiomis dienomis Vatikane vykusį kasmetinį Popiežiškosios Biblijos komisijos posėdį. Komisijos narius ketvirtadienį, balandžio 20 d., priėmė popiežius Pranciškus.
Popiežiškąją Biblijos komisiją 1902 m. įsteigė Leonas XIII ir šiai institucijai suteikė užduotį skatinti Katalikų Bažnyčioje Biblijos studijas, tirti ir nušviesti įvairias Biblijos studijų srityje iškylančias problemas. Komisija atlieka ir patariamosios institucijos vaidmenį Tikėjimo mokymo dikasterijai, dėl to jos pirmininkas yra šios dikasterijos prefektas. Komisiją sudaro 20 narių, kuriuos skiria popiežius penkeri metų kadencijai.
Per ketvirtadienio audienciją popiežius su komisijos nariais valandėlę asmeniškai pabendravo. Susitikimui parengtos kalbos popiežius neskaitė, o tik įteikė jos tekstą.
Liga ir kančia Biblijoje. Ši tema rūpi visiems – tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems, rašoma popiežiaus kalboje. Iš tiesų žmogaus prigimtis, sužeista nuodėmės, savyje nešiojasi ribotumo, trapumo ir mirties tikrovę. Netgi tikintys žmonės susvyruoja, kai susiduria su skausmu. Ši bauginanti tikrovė, nelauktai užklupusi žmogų, gali netgi sugriauti jo tikėjimą. Pasak Pranciškaus, liga ir kančia pastato žmogų kryžkelėje: būna, kad kančia pribloškia žmogų, priverčia jį užsisklęsti savyje, varo į neviltį arba kursto maištauti. Tačiau žmogus gali kančią priimti ir kaip galimybę augti, mąstyti apie tai, kas iš tikrųjų yra gyvenime svarbu, vesti link Dievo. Kaip tik pastarąją skausmo ir kančios sampratą randame Šventajame Rašte, sakoma Popiežiškosios Biblijos komisijos nariams įteiktoje Pranciškaus kalboje.
Senojo Testamento žmogus ligą išgyvena nuolat mintimis atsigręždamas į Dievą. Jis jam patiki savo ašaras, meldžia išgydymo. Liga ir skausmas skatina žmogų gręžtis į Dievą ir atsiversti. Naujajame Testamente pats Jėzus – Dievus Sūnus – atskleidžia Tėvo meilę, gailestingumą, atleidimą. Pasak Naujojo Testamento, pats Dievas išeina ieškoti nuodėmingo, pasiklydusio ir sužeisto žmogaus. Neatsitiktinai viešojoje Kristaus veikloje labai daug dėmesio skiriama ligoniams. Stebuklingi išgydymai yra vienas pagrindinių jo tarnystės bruožų. Pasak Pranciškaus, būtent Jėzaus atjauta kenčiantiesiems yra didžiausias ženklas, kad „Dievas aplankė savo tautą“ (Lk 7, 16) ir kad prisartino dangaus karalystė. Jėzus taip pat sako: „Buvo ligonis, aplankėte mane“ (Mt 25, 36). Galiausiai Kryžiaus slėpinyje aukščiausiu laipsniu Kristus susitapatino su žmogaus kančia. Kristaus kryžius tapo akivaizdžiausiu Dievo solidarumo su žmonėmis ženklu.
Taigi Biblija, rašo popiežius, nesiūlo nei banalaus ar utopinio atsakymo į ligos ir mirties klausimą, nei fatalistinio aiškinimo, kad viskas priklauso nuo žmogui nesuprantamų dieviškųjų sprendimų ar, dar blogiau – nesako, kad viską lemia likimas, kurio neįmanoma pakeisti. Priešingai, Biblija žmogų kviečia priimti skausmo slėpinį kaip susitikimą su Dievu, geruoju Tėvu, kuris su begaliniu gailestingumu rūpinasi savo sužeistais kūriniais, juos gydo, gelbsti, atjaučia, yra jiems artimas. Kristuje net kančia virsta meile, prisikėlimo ir išganymo viltimi.
Popiežius paminėjo dar vieną kančios aspektą: Biblija moko mus gyventi žmogiškuoju ir krikščioniškuoju solidarumu pagal Dievo artumo, atjautos ir švelnumo stilių. Palyginimas apie gerąjį samarietį mums primena, kad turime pasilenkti prie kito žmogaus skausmo. Padėti kenčiančiajam – tai yra ne tik vienas iš galimų pasirinkimų, bet būtina sąlyga tiek siekiant visapusiškai bręsti mums patiems, tiek ir kurti visuomenę, kuri tikrai siekia bendrojo gėrio. (jm / Vatican News)
