Praėjus šešiems dešimtmečiams po paskelbimo popiežiaus Jono XXIII enciklika “Pacem in Terris“ tebėra tarsi šiaurės žvaigždė, rodanti kelią tiems, kurie, ypač diplomatijos srityje, siekia skatinti dialogą tarp žmonių ir kurti taiką tarp tautų, Vatikano dienraščiui „L’Osservatore Romano“ duotame interviu tvirtina Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke arkivyskupas Gabriele Giordano Caccia.
Šventojo Sosto diplomatas visų pirma priminė šios enciklikos istorinį kontekstą. Ji buvo parašyta netrukus po vadinamosios Kubos raketų krizės – tai yra pirmosios didelės tarptautinės branduolinės krizės, sukėlusios realų pavojų visos planetos likimui. Kaip aiškiai sako enciklikos pavadinimas „Pacem in Terris“, joje nagrinėjama taikos tema. Popiežius šv. Jonas XXIII tvirtina, kad taika apima visus žmonių ir valstybių santykius –tiek tarpasmeniniu lygmeniu, susijusius su teisėmis ir pareigomis, tiek asmens ir viešosios valdžios santykius, tiek valstybių tarpusavio santykius. Be to, pasak arkivyskupo, šią encikliką taip pat reikia vertinti tuo metu prasidėjusio Vatikano II Susirinkimo kontekste. Ši enciklika buvo Bažnyčios santykių su pasauliu apmąstymas tuo metu, kai Vatikano II Susirinkimas dėjo pagrindus naujam Bažnyčios požiūriui į pasaulio reikalus.
Enciklika „Pacem in Terris“ – tai raginimas įveikti logiką, pagal kurią tarpusavio santykiai yra grindžiamus kito baime, baimės ir jėgos pusiausvyra, o ne tarpusavio pasitikėjimu. Šiame kontekste Jonas XXIII įspėjo dėl vis didesnį pavojų keliančių ginklavimosi varžybų. Beatodairiškas ginklų kaupimas kelia grėsmę žmonių ir visos planetos gyvybei, o tuo pat metu yra iššvaistomi materialiniai resursai ir intelektinės jėgos, kurios turėtų būti geriau panaudotos gyvybei ir aplinkai saugoti.
Arkivyskupas G. G. Caccia taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad „Pacem in terris“ buvo pirmoji enciklika, kurioje minima 1945 m. įsteigta Jungtinių Tautų Organizacija. Jai skiriamas 75 enciklikos paragrafas, pavadintas „Laiko ženklai“. Paminėta ir 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurios 75-osios metinės minimos šiemet. Arkivyskupas taip pat pastebi, kad jau kitais metais po šios enciklikos paskelbimo Šventasis Sostas paskyrė savo nuolatinį stebėtoją Jungtinių Tautų organizacijoje, o dar po metų – 1965-aisiais – popiežius Paulius VI atvyko į Niujorką ir, kaip pirmasis popiežius, kreipėsi į JTO Generalinę asamblėją.
Klausiamas apie prieš šešis dešimtmečius paskelbtos enciklikos aktualumą šiandien, Šventojo Sosto atstovas JTO sakė, kad viena rimčiausių dabartinių tarptautinės bendruomenės gyvenimo problemų yra daugiašališkumo krizė. Jono XXIII įžvalgas pratęsia popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Fratelli tutti“ iškeldamas į centrą daugiašališkumą kaip pagrindinę nuostatą, kurią reikia iš naujo atrasti ir įsisąmoninti, kad augtume pagarbos ir atvirumo kontekste, kuris yra tikro žmonių, tautų ir valstybių bendradarbiavimo sąlyga. Pasak arkivyskupo, remiantis šia nuostata reikia bendromis pastangomis ieškoti būdų, kaip reformuoti JTO. Šventojo Sosto atstovas paminėjo ir kelis konkrečius dalykus, pavyzdžiui išplėsti Saugumo tarybą bei permąstyti veto teisę joje, suteikti svarbesnį vaidmenį Generalinei asamblėjai, ieškoti būdų, kad labiau būtų girdimas pilietinės visuomenės, kultūros pasaulio ir privataus sektoriaus balsas. Tačiau visa tai galima konkrečiai įgyvendinti tik tada, jei vadovausimės ta dvasia, kuri yra pačios organizacijos pagrindas, kaip tai gerai išreikšta Jungtinių Tautų Chartijos preambulėje, kur sakoma, kad JTO tikslas yra apsaugoti būsimas kartas nuo karo, užtikrinti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms, žmogaus asmens orumui, didelių ir mažų tautų lygioms teisėms.
Arkivyskupas G. G. Caccia paminėjo ir popiežiaus Pranciškaus naujametinę kalba prie Šventojo Sosto akredituotam diplomatiniam korpusui. Priminęs enciklikos šešiasdešimtąsias metinis ir pakartojęs jos skelbtas keturias taiką grindžiančias vertybes – tiesą, teisingumą, solidarumą ir laisvę, – Pranciškus sakė, kad šios vertybės yra ir išliks kertiniu akmenio, ant kurio turi būti statomi tiek atskirų žmonių, tiek politinių bendruomenių tarpusavio santykiai. Bažnyčia ir Šventojo Sosto diplomatija siekia, kad šios vertybės rastų vis daugiau vietos kiekvieno geros valios žmogaus sąžinėje ir konkrečiai būtų įgyvendinamos valstybių ir tarptautinės bendruomenės vadovų sprendimuose. (jm / Vatican News)
