Sąvoka „namai“ reiškia ne tik fizinę erdvę, bet ir aplinką, kurioje žmogus jaučiasi laukiamas ir skatinamas augti. Nazareto centro paramos sistema remiasi psichologija, religija, dvasingumu, tai leidžia žmogui dirbti su savimi, su vertybėmis ir vidiniu gyvenimu.
Nepaisant bombų, kurios nepaliaujamai krenta ant Ukrainos daugiau nei metus, Lvivo srityje yra oazė, padedanti sveikti kenčiantiems nuo įvairių priklausomybės formų ir vėl sugrįžti į visuomenę. Nuo karo pradžios čia atvyksta ir perkeltieji asmenys bei kariai, kad išmoktų gyventi darnoje su kitais ir kūrinija.
„Galingas piktojo ginklas prieš žmogų ir pasaulį yra viską nuvertinti: save ir kitus, aplinką, santykius. Visi kenčiantys nuo priklausomybių eina šiuo nuvertinimo keliu.“ Taip sako kun. Vasilis Bilas, Ukrainos Nazareto reabilitacijos centro dvasinis direktorius. Įstaiga padeda žmonėms įveikti priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ir azartinių lošimų, palydėdama juos alternatyviu meilės keliu: „Padedame jaustis mylimiems ir jausti savo vertę, vertinti ir supančią aplinką bei žmones. Kitaip tariant, stengiamės, kad jie suvoktų Dievo Tėvo žvilgsnį“, – aiškina kunigas.
Žalioje Lvivo regiono aplinkoje įsikūręs centras veikia nuo 2004 m., jį remia Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčia. Neatsitiktinai centras vadinamas „Nazaretu“, nes, kaip ir Mergelės Marijos gimtinė, padeda įsitvirtinti vilčiai ir palieka pėdsaką širdyje, perkeičia situacijas.
„Kad pasikeistų, pas mus ateinantiems žmonėms reikia sveikos ir patogios aplinkos. Štai kodėl Centras ne tik reabilitacijos ar socialinė įstaiga, bet ir primena tikrus namus, apsuptus žalumos. Centras niekada nenutraukė savo misijos, nepaisant karo. Tai vieta, kur atvykusieji gydytis gali nuolat ir gyventi iki dvejų metų“, – aiškina Maryna Poturay, psichologė ir projektų koordinatorė.
Sąvoka „namai“ reiškia ne tik fizinę erdvę, bet ir aplinką, kurioje žmogus jaučiasi laukiamas ir skatinamas augti. Nazareto centro paramos sistema remiasi psichologija, religija, dvasingumu, tai leidžia žmogui dirbti su savimi, su vertybėmis ir vidiniu gyvenimu. „Labai svarbu, kad mūsų centro žmonės turėtų galimybę pasikalbėti su kunigais, dalyvauti liturgijoje ir pamažu užmegzti naują santykį su Dievu, – priduria Maryna Poturay, – nes nuo priklausomybės kenčiantys žmonės turi labai žemą savigarbą, jaučiasi visų apleisti, įskaitant Dievą. Taigi, užsimezgus šiam kontaktui su Kūrėju, auga ir pasitikėjimas savimi bei savo ateitimi.“
Kun. Vasilis pažymi, kad šiuolaikinis pasaulis tapo labai materialistiškas. „Materializmas, žmogaus turimų daiktų kiekis, – sako jis, – niekada nėra vertybė, galinti padaryti žmogų geresniu, tačiau dabar propaguojamas „gyvenimo būdas“, kur svarba teikiama gerovei, vartotojiškumui. „Turėti daiktų nėra nuodėmė, – tęsia kunigas, – bet svarbu viską sustatyti į reikiamas vietas, iš naujo nustatyti prioritetus. Tikintiesiems pirmiausia turi būti Dievas, netikintiems – santykiai su kitais žmonėmis, o tada ateina kiti dalykai. Kita vertus, savanaudiškumas reiškia „viskas man, visi man kažką skolingi, aš privalau turėti daug, o jei turiu mažai, esu nelaimingas“.
Kita dažna priklausomybės priežastis yra užslopinta, neiškentėta kančia. Būtent dėl šios priežasties į Nazareto centrą dažnai atvežami Ukrainos kariai, patyrę didelę traumą, netekę draugo ar giminaičio fronte. Centre kariai priimami nuo 2015 m. „Labai dažnai kariai lieka vieni su savo sielvartu, – sako kun. Vasilis ir paaiškina: – Grįžę namo atostogauti, jie apie tai nekalba, nes mano, kad niekas jų negali suprasti. Ir iš tikrųjų, kaip kas nors gali paaiškinti neapykantą, siaubą, mirtį? Daugelis tada bando anestezuoti skausmą, kurį nešiojasi viduje, gerdami ar vartodami narkotikus. Tačiau svarbu ne nutildyti tą kančią, o išgyventi ją iš naujo, perkeisti su kieno nors pagalba. Štai kodėl Nazareto centras jiems tampa savotiška „buferine zona“ tarp mūšio lauko, iš kurio jie atvyko, ir jų namų. Taigi, jie kurį laiką pasilieka su žmonėmis, kurie gali padėti įveikti šį skausmą, kad jie galėtų ramiau grįžti namo ar grįžti į visuomenę apskritai.“
Priklausomybė nuodija keletą žmogaus gyvenimo aspektų, vienas reikšmingiausių yra santykiai su kitais. Nazareto centre žmonės vėl mokosi kurti ir palaikyti santykius, rūpintis savimi, kitais ir taip pat juos supančia aplinka. Bendruomenė taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį, jei kas nors nusprendžia nutraukti reabilitaciją ir palikti įstaigą. „Labai dažnai, – aiškina psichologė Maryna Poturay, – žmonės nori išvykti, nes gijimo procesas sunkus, sunku pasikeisti. Tačiau žmonės nenori pripažinti savo silpnumo ir dažniausiai nesąmoningai ieško įvairių pasiteisinimų: „Aš turi grąžinti skolas. Žmona manęs laukia“ ir t.t. Ir būtent grupė padeda jiems suprasti, kokia yra tikroji šio atsisakymo priežastis, ir padeda persigalvoti.“
Prasidėjus karui Ukrainoje, Nazareto centrą pasiekė nemažai prašymų iš perkeltųjų asmenų, bėgančių iš kovos zonų. Centro vadovybė nusprendė juos priimti, nes turėjo atskirą tinkamą pastatą. Nuo karo pradžios dalis perkeltųjų čia buvo apgyvendinti kelioms dienoms, kiti išbuvo mėnesius, neturėdami kur daugiau eiti. Čia jie subūrė savo nedidelę grupę, bet taip pat bendrauja su visa Nazareto bendruomene. Kartu jie dirba sode ir dalyvauja Mišiose. Maryna Poturay sako, kad dažnai atsitinka taip, kad po kelių dienų ar savaičių kai kurie perkeltieji prieina prie vieno iš jų globojamų žmonių ir klausia: „Mums sakė, kad yra čia narkomanai, bet ar žinote, kur jie yra? O žmogus šypsodamasis atsako: „Aš esu vienas iš jų“.
(DŽ/Vatican News)
