Popiežius Pranciškus Didžiojo ketvirtadienio rytą aukojo Krizmos Mišias su Romos vyskupijos kunigais Šv. Petro bazilikoje. Su Romos vyskupu koncelebravo per 1 800 Romoje gyvenančių kunigų, taip pat Romoje ir Vatikane tarnaujantys vyskupai ir kardinolai.
Pranciškus homilijoje dėkojo kunigams už jų liudijimą ir tarnystę, dažnai vykdomą per sunkumus, nesusipratimus ir menkai įvertinamą, užtikrino, kad meldžiasi už dvasines krizes patiriančius dvasininkus, ragino būti ištikimais Viešpaties Dvasiai – būti jo patepimo pranašais ir darnos apaštalais.
„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“, – šiais žodžiais, kurie nuskambėjo Krizmos Mišių Evangelijos skaitinyje, prasidėjo Jėzaus skelbimas. Šio skelbimo pradžioje yra Viešpaties Dvasia, be kurios nėra krikščioniškojo gyvenimo ir be jos patepimo nėra šventumo. Bažnyčia moko išpažinti, kad Šventoji Dvasia teikia gyvybę, kad esame mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventovė. Negalima Viešpaties Dvasios palikti už durų, ar pastatyti į kokią nors pamaldumo erdvę. Turime kasdien melsti: „Ateiki, be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu“.
Pranciškus pažymėjo, kad kiekvienas krikščionis, bet ypač kunigai, turi įsisąmoninti Jėzaus sinagogoje perskaitytus pranašo Izaijo žodžius: „Viešpats patepė mane“. Viešpats Jėzus ir Šventoji Dvasia visuomet veikia kartu, tarsi būtų dvi Tėvo rankos. Jos ne tik yra į mus ištiestos, mus apkabina ir mus pakelia, bet jomis yra paženklintos ir mūsų rankos, pateptos Jėzaus Dvasios.
Popiežius kalbėjo apie visiems dvasininkams iškylančios pašaukimo krizės pavojų. Visi gali patirti nusivylimą, nuovargį, silpnumą, dėl rutinos ir išmėginimų ištikimybė pašaukimui gali atrodyti ne tokia ryžtinga, kokia buvo anksčiau. Su tuo yra susiję įvairūs pavojai. Tačiau krizės gali sužadinti dvasinio gyvenimo permainas, galutinį apsisprendimą tarp Jėzaus ir pasaulio, meilės herojiškumo ir vidutiniškumo, kryžiaus ir tam tikros gerovės, šventumo ir nuoširdžios ištikimybės tikėjimo įsipareigojimui. Reikia pripažinti tiesą, kad esame silpni, ir leisti, kad Šventoji Dvasia vadovautų mūsų gyvenimui, sakė popiežius. Esame pašaukti pasinerti į Šventąją Dvasią, įsileisti jos šviesą į mūsų tamsumas, kad atrastume tiesą apie tai, kas esame.
Paminėjęs dvasines krizes patiriančius dvasininkus ir patikinęs, kad už juos meldžiasi, Pranciškus paragino visada kliautis Viešpačiu:
„Drąsos, Viešpats yra didesnis už tavo silpnumus ir nuodėmes. Pasikliauk Viešpačiu, leisk, kad jis dar antrą kartą pašauktų tave ir pateptų savo Šventąja Dvasia. Dviveidiškumas tau nepadės. Žvelk į priekį, leisk, kad Šventosios Dvasios patepimas paglostytų tave. Jei leisime veikti Šventajai Dvasiai, išsaugosime Viešpaties patepimą, nes tik Šventoji Dvasia išgydo nuo neištikimybės.“
(Beje, Pranciškus homilijos metu informavo, kad po Mišių jas koncelebravusiems dvasininkams bus padovanotas jo cituoto prancūzų teologo t. R. Voillaume veikalas „Antrasis pašaukimas“.)
Popiežius taip pat paminėjo, kad svarbu saugoti Bažnyčios vienybę ir darną. Šventoji Dvasia yra darna. Šventoji Dvasia sužadina charizmų skirtingumą, užtikrina jų vienybę ir sukuria darną, sakė popiežius prašydamas dvasininkų saugoti Bažnyčią nuo nevienybės, poliarizavimo, meilės ir bendrystės stokos ir savo asmeniniu elgesiu nepiktinti žmonių.
„Saugokime darną, bet pradėkime ne nuo kitų, o kiekvienas nuo savęs. Klauskime savęs: ar mano žodžiuose yra Šventosios Dvasios, ar pasaulio antspaudas? Netrūksta žmonių, kurie ne artėja prie Bažnyčios, o nuo jos tolinasi, nes jaučiasi ne priimami ir mylimi, o įtariami ir teisiami. Vardan Dievo, priimkime ir atleiskime, visuomet! Atminkime, kad šiurkštumas ir skundimasis ne tik neduoda nieko gero, o gadina skelbimą, nes neliudija Dievo, kuris yra bendrystė ir darna. Popiežius pridūrė, kad tai ypač skaudina Šventąją Dvasią, kurios neliūdinti prašo apaštalas šv. Paulius (Ef 4,30). (SAK / Vatican News)
