Balandžio 28–30 dienomis popiežius Pranciškus antrą kartą keliaus į Vengriją. Vengrijos ambasadorius Eduardas Habsburgas, visos Europos istorijoje pėdsakus palikusios Habsburgų giminės palikuonis, „Vatican News“ komentavo būsimą popiežiaus kelionę ir savo atstovaujamos šalies aktualijas.
Pasak ambasadoriaus E. Habsburgo, iš tiesų tai bus jau trečiasis didelis Pranciškaus susitikimas su vengrais. 2019 metais vizito Rumunijoje metu popiežius susitiko su vengrų bendruomene, kone 100 000 asmenų, po to jau pačioje Vengrijoje 2021 metais, kurioje uždarė tarptautinį Eucharistinį kongresą. Pastarasis vizitas buvo trumpas, truko tik apie septynias valandas, tačiau popiežiui paliko įspūdį šimtai tūkstančių žmonių, kurie jį sveikino gatvėse, dalyvavo Eucharistinio kongreso surengtose procesijose. O šį kartą suplanuota tikra trijų dienų apaštalinė kelionė.
Vengrų ambasadorius pasidalijo vienos akistatos su popiežiumi momentu: Pranciškus jam papasakojo, kad gyvendamas Buenos Airėse susipažino su vengrių vienuolėmis, kurios turėjo bėgti iš savo krašto 1956 metais, ir iš jų sužinojo daug dalykų apie Vengriją ir jos žmones – gerus ir drąsius, mylinčius savo tėvynę.
Apie pusė Vengrijos gyventojų save laiko krikščionimis, katalikai sudaro trečdalį populiacijos. Komentuodamas savo valstybės krikščionybę, vengrų ambasadorius pažymėjo, kad istoriškai galima sakyti, jog tai katalikiškas kraštas, nuo pat to meto, kai pirmasis karalius Steponas prieš tūkstantį metų nusprendė užmegzti glaudžius ryšius su Roma: beje, jo rūpesčiu amžinajame mieste iškilo ir specialūs piligrimų iš Vengrijos namai. Po to Vengrijos istorija buvo sudėtinga ir sunki: 16–17 amžių sukrėtimai, musulmonų osmanų okupacija, Habsburgų okupacija, galiausiai, galima sakyti – komunistinio režimo okupacija. Tai, kad šiandien Vengrijoje krikščioniškas tikėjimas yra gyvybingas bei regimas, yra stebuklas.
„Mūsų šalis nebijo parodyti religijos ir tikėjimo viešojoje erdvėje. Turime aiškų Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, kaip šiais laikais įprasta, tačiau Bažnyčia ir valstybė dirba kartu“, – pažymėjo ambasadorius E. Habsburgas, priminęs, jog nacionalinio himno pirmoji eilutė, prašanti Dievo palaiminimo vengrams, yra įrašyta ir į konstituciją. Kaip minėta, ji labai aiškiai pabrėžia, kad valstybė, Bažnyčios, religinės bendruomenės bendradarbiauja dėl visuomenės gėrio. Daug kur galima sutikti žmonių, kuriems svarbus krikščioniškas tikėjimas, įskaitant ministrą pirmininką ar prezidentę, abu pamaldžius kalvinistus. Jo paties, lankantis Vengrijoje, daug kas klausinėja apie popiežių – ką jis sako, ką jis daro? Popiežius atvyks į krikščionišką šalį, susitiks su entuziastingais tikinčiaisiais, neabejojo E. Habsburgas.
Paklaustas apie Ukrainą, su kuria Vengrija turi bendrą sieną, ambasadorius pabrėžė, kad Vengrija iš tiesų jaučia, kas ten vyksta: juk Ukrainoje gyvena 150 000 vengrų mažuma. Vengrijos sieną kirto apie milijoną ukrainiečių pabėgėlių: daugelis iš jų grįžo ar tęsė savo kelionę, bet keliasdešimčiai tūkstančių, kurie nusprendė likti – buvo atverta darbo rinka ir mokyklos. Sakoma, kad pagalba ukrainiečiams yra didžiausia per Vengrijos istoriją humanitarinė iniciatyva, kuri toliau tęsiama. Beje, popiežiaus kelionės programa apima susitikimą su ukrainiečių pabėgėliais. Vengrija taip pat aktyvi Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Pasak ambasadoriaus, jis įsitikinęs, jog popiežius žino apie jo valstybės paramą įvairių kraštų žmonėms, kad šie nebūtų priversti emigruoti, leistis į labai pavojingas keliones. Kraštas nesitaiksto su nelegalia migracija, bet daro ką gali kitose migracijos srityse.
Kaip turtinga Vengrijos istorija paveiks dabartinius klausimus jos ateityje?
“Atsakyčiau, kad Vengrija kurį laiką buvo Osmanų imperijos dalis. Po to buvo Habsburgų imperijos dalis. Vėliau ji tapo Rytų bloko dalimi. O kai pagaliau Vengrija 1989 metais tapo suverenia valstybe, sakyčiau, kad vengrai yra linkę nervintis, kai žmonės iš kitur bando mums nurodinėti, kaip tvarkyti savo reikalus. Vengrija turi aiškią tapatybę, labai aiškias idėjas apie vertybes ir kitus dalykus ir kartais nervingai reaguoja į žmones, institucijas ar NVO iš išorės. Kartais Briuselis bando mums pasakyti, kaip tvarkyti reikalus Vengrijoje. Tai kartais lemia įtampą tarptautinėse organizacijose, kartais Europos Sąjungoje“, – pažymėjo vengrų ambasadorius. Kita vertus, pasak jo, tai yra pozityvus ženklas – Vengrija turi aiškią tapatybę ir aiškias idėjas. Kita vertus, reikia žinoti, kad entuziazmas dėl Europos Sąjungos Vengrijoje yra labai didelis, kaip ir Lenkijoje. Žmonės myli Europos idėją, myli Europos Sąjungą.
„Europos ateitis yra Europos Sąjungoje, tačiau kartais jaučiame, kad jei mūsų vertybės būtų gerbiamos šiek tiek labiau, būtų dar nuostabiau“, – sakė E. Habsburgas, pridūręs, kad gauna labai daug paramos ir palaikymo žinučių dėl Vengrijos balso šiandieniniame diskurse apie krikščioniškas vertybes, šeimą, tradicines vertybes.
„Norėčiau, kad graži popiežiaus Pranciškaus ir vengrų tautos draugystės istorija tęstųsi. Norėčiau, kad tai būtų labai nuostabus susitikimas, trijų dienų šventė. Noriu, kad popiežius Pranciškus dar labiau įpūstų tikėjimo ugnį Vengrijoje, kaip tai padarė ankstesnio vizito metu. Ir norėčiau palinkėti, kad kažkuriuo kelionės metu jis galėtų pasimėgauti gera taure tokajaus vyno“, – pridūrė Vengrijos ambasadorius prie Šventojo Sosto E. Habsburgas, papasakojęs apie vieną šmaikštų pokalbio su Pranciškumi epizodą.
„Aš žinau, koks yra švenčiausias Vengrijos simbolis“, – pasakė jam popiežius. „Koks?“, – paklausė ambasadorius, spėdamas sau viduje, kad Pranciškus paminės šv. Stepono karūną. „Tokajaus vynas!“, – atsakė popiežius. (RK / Vatican News)
