„Ko ieškote?” (Jn 1, 38) – šį Jėzaus klausimą girdime evangelisto Jono aprašytoje pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimo scenoje. Šis klausimas ir šiandien yra skirtas seminaristams, atsiliepiantiems į pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms; jis skirtas ir ganytojams, atsakingiems už jiems patikėtos Dievo tautos dalies sielovadą. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo pirmadienį priėmęs seminaristus, seminarijų vadovus ir vyskupus iš pietų Italijos Kalabrijos regiono.
„Ko ieškote?” Pasak Pranciškaus, į šį klausimą sau turi atsakyti visų pirma seminaristai, išgirdę pašaukimą į kunigiškąją tarnystę. Koks troškimas paskatino išeiti susitikti su Viešpačiu ir sekti paskui jį kunigystės keliu? Ko ieškote seminarijoje? O ko ieškote kunigystėje? Būtinai reikia sau kelti šiuos klausimus, nes kartais atsitinka taip, kad už išorinio religingumo ir net meilės Bažnyčiai iš tikrųjų slepiasi žmogiškosios šlovės ir asmeninės gerovės siekimas. Prieš galutinai ryžtantis kunigystei reikia gerai išsiaiškinti, ar kunigiškojoje tarnystėje neieškoma prieglobsčio, užuovėjos, ar nesiekiama vaidmens, kuriuo būtų galima įgyti prestižo, ar tikrai kandidatas į kunigus trokšta būti ganytojas ir turėti tokią pat gailestingą širdį kaip Kristus.
Tas pats Kristaus klausimas yra skirtas ir ganytojams: ko siekiate jūs? Ko trokštate savo krašto ateičiai, apie kokią Bažnyčią svajojate? Kokių kunigų trokštate savajai Dievo tautai? Šiandien būtina kelti sau tokiu klausimus ir su įžvalgumu skaityti mūsų laikų ženklus. Iš praeities mums pažįstamos krikščionybės formos jau išblėso ir mums atsivėrė naujas Bažnyčios gyvenimo laikotarpis, kuris reikalauja iš naujo permąstyti ir kunigo tarnystę. Jau nebegalime įsivaizduoti kunigo kaip vienišo klebono, užsidariusio parapijos aptvare. Turime suvienyti jėgas ir sutelkti savo idėjas, savo širdis, kad sugebėtume spręsti naujus pastoracinius iššūkius, sakė popiežius ir pabrėžė, kad tai savaime reiškia, jog reikia ir naujos kunigų seminarijų vizijos. Šioje srityje reikalingos permainos neturi būti suprantamos tik kaip logistiniai pasirinkimai, bet kaip siekis užtikrinti formacijos aplinką, kurioje būtų brandinama autentiškos tarnystės vizija. Popiežius sakė, kad seminarija su keturiais, penkiais ar dešimt seminaristų nėra seminarija, ji negali ugdyti kunigų. Taip pat ir daugiau kaip šimto klierikų seminarija vargu ar sugeba gerai ugdyti, nes yra anoniminė.
Popiežius sakė suprantąs, kad seminarijų atnaujinimo procesas yra nelengvas, kad neįmanoma išvengti ir tam tikro pasipriešinimo. Tačiau negalima pamiršti, sakė Pranciškus, kad prisirišimas prie tradicijų neturi trukdyti Dvasios naujumui, negali trukdyti tiesti naujus kelius, kurių reikia Bažnyčios kelionei. Viešpats prašo iš mūsų budrumo, kad neatsitiktų „kaip Nojaus dienomis“, kai žmonės buvo taip įsitraukę į savo įprastinę veiklą, kad nesuprato, jog artėja tvanas (plg. Lk 17, 26–27). „Mums reikia atvirų akių ir dėmesingų širdžių, kad galėtume įžvelgti laiko ženklus ir žiūrėti į ateitį!“, – sakė Pranciškus. (jm / Vatican News)
