Penktadienio rytą popiežiui ir jo bendradarbiams sakytame tradiciniame gavėnios pamoksle kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalbėjo apie liturgiją.
Liturgija – tai aukščiausias taškas, į kurį yra nukreipta evangelizacija, sakė kardinolas, primindamas Kristaus palyginimą apie tarnus, siunčiamus į gatves ir kryžkeles, kad visus pakviestų į pokylį. Bažnyčia – tai pokylio salė, o Eucharistija – Viešpaties parengtas maistas.
Norint prisiartinti prie Dievo, pirmiausia reikia tikėti, kad jis yra, tačiau, pasak pamokslininko, dar prieš įsisąmonintą tikėjimą žmogus turi tam tikrą šventumo pajautą. Jei stigtų šio elemento, trūktų ir dirvos arba klimato, kur tikėjimas gali išsiskleisti. Ši šventumo pajauta skatina žmones susiburti. Bažnyčios istorijos pradžioje liturgija iš tiesų buvo tai, ką reiškia šis graikų kilmės žodis – buvo žmonių veiksmas. Tačiau ilgainiui krikščioniškasis šlovinimas, o ypač eucharistinė auka, tiek Rytuose, tiek Vakaruose iš žmonių veiksmo virto dvasininkų veiksmu. Ilgus šimtmečius pagrindinę Mišių dalį – Kanono žodžius – kunigas tarė lotyniškai, tyliu balsu, būdamas už pertvaros, skiriančios nuo kitų liturgijos dalyvių. Apie pagrindinį momentą – ostijos pakylėjimą – pranešdavo varpelio skambėjimas. Šitaip krikščioniškoji liturgija grįžo prie to, kas vyko per Senojo Testamento pamaldas, kai vyriausiasis kunigas su smilkalais ir aukų krauju įžengdavo į Šventų Švenčiausiąją, o žmonės drebėdami stovėdavo lauke, priblokšti Dievo didybės ir neprieinamumo.
Tokią formą įgavusioje liturgijoje šventumo jausmas iš tiesų buvo labai stiprus, tačiau ar toks turi būti autentiškas Kristaus aukos šventimas? Pasak pamokslininko, į šį klausimą atsako šv. Paulius savo Laiške žydams: „Jūs prisiartinote ne prie […] liepsnojančios ugnies ar prie audringos tamsos, ar ūkanų, ar viesulo, ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio. […] Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Bijau ir visas drebu!“ Bet jūs esate prisiartinę […] prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują. (Žyd 12, 18–24). Kristus „atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą“ (Žyd 10, 20). Jis – Šventasis – pakeitė savo apsireiškimo būdą. Baimė ir nuostaba mus pripildo ne dėl jo didybės, bet dėl jo nusižeminimo.
Pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad Mišių liturgija – tai ne tik Kanonas su konsekravimu, bet ir Žodžio liturgija bei Komunija. Jėzaus žodžiai, girdėti Mišių Evangelijoje, konsekracijos akimirką naujai suskamba širdyje. Taip pat ir Senojo Testamento skaitinys, susietas su Evangelijos ištrauka, įgauna naujų prasmių.
Paminėjęs Komunijos momentą, pamokslininkas pridūrė, kad katalikų tradicija jautė poreikį pratęsti ir suteikti daugiau erdvės šiam asmeninio kontakto su eucharistiniu Kristumi momentui ir sukūrė Eucharistijos kultą už Mišių ribų. Tai nėra atskiras kultas, atsietas ir nepriklausomas nuo sakramento, bet to paties slėpinio tęsinys.
Ką daryti, kad šiandien liturgijoje kuo tikriau patirtume šventumą ir antgamtiškumą? – baigdamas pamokslą klausė kardinolas R. Cantalamessa. Atsakymas visada yra tas pats: “Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ (Apd 1, 8). Ji yra Bažnyčios siela. Ji yra ir liturgijos siela, apeigų šviesa ir jėga. (jm / Vatican News)
