Evangelizuoti – tai ne tik skelbti, bet visų pirma liudyti Evangeliją. Apie šią taisyklę popiežius Pranciškus kalbėjo trečiadienio, kovo 22 d., rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyviams.
„Tęsdami apmąstymus apie apaštališkąjį pašaukimą, šiandien kalbėsime apie liudijimą, kuris yra pirmoji evangelizacijos priemonė“, – sakė Pranciškus, primindamas savo pirmtako popiežiaus šv. Pauliaus VI apaštališkąjį paraginimą dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii nuntiandi. Šiame dokumente Paulius VI užduoda tris klausimus, į kuriuos kiekvienas iš mūsų turėtų atsakyti: „Ar tikime tuo, ką skelbiame?“, „Ar gyvename tuo, kuo tikime?“ ir „Ar skelbiame tai, kuo gyvename?“. Evangelizacija yra kur kas daugiau nei vien mokymo turinys ar moralinė žinia. „Evangelizacija, – sakė Pranciškus, – pirmiausia yra asmeninio susitikimo su Kristumi, įsikūnijusiu Žodžiu, liudijimas. Skelbti Evangeliją – tai kalbėti ir liudyti Dievą, kuris yra mums pažįstamas ir artimas.“ Pranciškus priminė garsiąją Paulius VI frazę, kad „mūsų laikų žmogus mieliau klausosi liudytojų negu mokytojų, o jei klausosi mokytojų, tai todėl, kad jie yra liudytojai“.
Liudijimas, pakartojo Pranciškus, – tai to, ką žmogus tiki, ką skelbia ir kuo gyvena, atitikimas. Kad mūsų žodžiai būtų įtikinami, negana tik kalbėti apie tikėjimo tiesas, bet reikia darnos tarp to, kuo tikime, ir to, kaip gyvename. Pasak popiežiaus, šiandien, deja, labai daug krikščionių sako, kad jie yra tikintys, tačiau gyvena kažkuo kitu. Ir tai yra veidmainystė. Kiek kartų esame matę, kad žmogus sekmadieniais dalyvauja Mišiose, o paskui gyvena su tikėjimu nederantį gyvenimą. Liudijimo priešingybė yra veidmainystė.
Liudyti tikrą krikščionišką gyvenimą reiškia eiti šventumo keliu. Pašaukimas eiti šiuo keliu – tai Dievo dovana, skirta ne nedaugeliui išrinktųjų, bet visiems. Šventasis Paulius VI mus moko, kad be šventumo mūsų skelbiami žodžiai neprasiskverbs į šiuolaikinių žmonių širdis. Bergždžios bus mūsų pastangos, jei evangelizuosime ne gyvenimu, o tik žodžiais.
Pasak Pranciškaus, taip pat nevalia pamiršti, kad evangelizacijos darbą turime pradėti nuo savęs pačių. Norėdama evangelizuoti pasaulį Bažnyčia turi visų pirma evangelizuoti save, eiti nuolatinio atsivertimo ir atsinaujinimo keliu, būti visada atsigręžusi į Dievą ir į žmones. Evangelizuoti save ir pasaulį – tai įsileisti į save Šventąją Dvasią, kuri yra pagrindinė evangelizacijos veikėja. Be Šventosios Dvasios galėtume tik reklamuoti Bažnyčią, bet ne evangelizuoti. Mūsų širdyse išlieta Šventoji Dvasia skatina mus evangelizuoti, ir tai yra tikroji Dievo vaikų laisvė. (jm / Vatican News)
