Kovo 19 dienos vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus komentavo išraiškingą – jį verta vėl perskaityti – evangelinį pasakojimą apie neregio išgydymą ( žr. Jn 9, 1–41) ir apie žmonių reakcijas, kurios beveik visos yra nepalankios: kaimynai negali tuo patikėti, fariziejai siekia pasmerkti išgijimą dėl to, kad jis įvyko per šabą, tėvai bijo garsiai pripažinti. O ką pasakytume mes?
Pirmiausia matome Jėzaus mokinius, kurie, susidūrę su neregiu, kuris gimė aklas, svarsto, nusidėjo jo tėvai ar jis pats. Jie ieško, kas kaltas, – patogiau ieškoti kalto, nei užduoti sudėtingesnius klausimus: ką mums reiškia tokio žmogaus buvimas, ko jis galėtų iš mūsų paprašyti?
Po neregio išgydymo reakcijų daugiau. Matome skeptišką ir negalinčių patikėti kaimynų reakciją – „tas žmogus buvo aklas, tai negali būti jis!“ O Rašto aiškintojai ir fariziejai pradeda priekaištauti, kad išgydymas šabo dieną prieštarauja taisyklėms. Galiausiai, matome išgydyto neregio tėvų reakciją – baimindamiesi religinių autoritetų jie išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo.
Visoms šioms reakcijoms į Jėzaus ženklą bendra tai, kad jos, nors ir dėl skirtingų motyvų, liudija apie uždaras širdis: kas ieško kalto, kas nemoka nustebti, kas nenori pasikeisti, nes yra sustingdytas baimės. Ir šiandien tai kartojasi – ieškome lengvesnių sprendimų, bijome, negalime priimti.
Vienintelis, kuris gerai reaguoja, yra pats aklasis: laimingas, kad mato, jis labai paprastu būdu liudija, kas jam nutiko: „buvau aklas, o dabar regiu“. Būdamas neregiu jis buvo priverstas elgetauti ir kentėjo nuo žmonių prietarų: jis vargšas ir aklas todėl, kad nusidėjo jo tėvai ar jis pats, ir už tai turi sumokėti. O dabar, įgijęs kūno ir dvasios laisvę, liudija Jėzų: nieko neišsigalvoja ir nieko neslepia. Jam nebaisu, ką pasakys kiti, nes visą gyvenimą patyrė karčią atstumtojo dalią, juto praeivių, kurių akyse buvo nereikalingas visuomenei, panieką ir abejingumą. Galbūt didžiausia jo nauda ir buvo, kad kažkas galėtų parodyti pamaldumą ir duoti išmaldą. Dabar, pagijęs buvęs neregys nebijo jokios paniekos, nes Jėzus jam sugrąžino orumą: šeštadienį, per šabą, išlaisvino ir, liudija žmogus, sugrąžino regėjimą, nieko už tai neprašydamas, net padėkos.
„Broliai, seserys, šiandienos Evangelija su jos veikėjais taip pat pastato mus į scenos vidurį, kad galėtume savęs paklausti: kokią poziciją užimame, ką tuomet būtume pasakę? O svarbiausia, ką darome šiandien?“, – sakė popiežius Pranciškus. Ar, kaip aklasis, mokame įžvelgti gėrį ir būti dėkingi už gautas dovanas? Ar liudijame Jėzų, ar skleidžiame kritiką ir įtarinėjimus? Ar esame laisvi nuo prietarų, ar prisidedame prie tų, kurie skleidžia negatyvumą ir apkalbas? Ar džiaugiamės galėdami sakyti, kad Jėzus mus myli ir gelbsti, ar, kaip ir aklo žmogaus tėvai, užsisklendžiame baimėje dėl to, ką žmonės pagalvos? Kaip priimame kitų sunkumus ir kančias? Kaip prakeiksmą ar kaip galimybę su meile prisiartinti prie jų?
„Prašykime malonės kasdien stebėtis Dievo dovanomis ir matyti įvairias gyvenimo aplinkybes, net mažiausiai priimtinas, kaip galimybę daryti gera, panašiai kaip Jėzus su akluoju. Tegul Dievo Motina, kartu su šventuoju Juozapu, teisingu ir ištikimu žmogumi, padeda mums tai daryti“, – linkėjo popiežius. (RK / Vatican News)
