Pasakojimas apie bendruomenę, pasirinkusią nepasiduoti pykčiui ir kerštui po aštuonmetės mergaitės nužudymo, apie tai, kaip ji rado tikslą atpažinti Dievo atvaizdą ir žmonėse, kurie įvykdė baisius nusikaltimus.
„Prisimenu tą dieną. Nepamiršiu akimirkos, kai prieš 25 metus per automobilio radiją išgirdau žinias“, – pasakoja Dale’as S. Recinella, buvęs Wall Streeto finansų advokatas, pasaulietis kapelionas Floridos nuteistųjų mirties bausme kalėjime.
Savaitę visas Džeksonvilio rajonas, esantis Floridos (JAV) šiaurės rytuose, suvienijo pajėgas ieškant aštuonerių metų mergaitės, vardu Maddie Clifton. Tėvai paliko ją vos penkiolikai minučių be priežiūros, ir ji tiesiog pradingo iš savo kvartalo, iš savo kiemo. Baisiausias visų mylinčių tėvų košmaras. Visa šiaurės rytų Florida ieškojo mergaitės, meldėsi, kad ji atsirastų.
Dale‘as prisimena, kad jis važiavo autostrada link nuteistųjų myriop kalėjimo, kai per radiją šerifas Natas Gloveris paskelbė spaudos konferenciją, norėdamas informuoti visuomenę apie postūmius Maddie byloje. Tą akimirką turbūt apie milijonas žmonių buvo prikaustyti prie radijo ar televizoriaus, su nerimu laukdami žinių, siejami bendros baimės. Šerifas ėmė kalbėti įtemptu balsu, buvo juntamas skausmas, kurį jis stengėsi nuslopinti. Buvo rastas Maddie kūnas. Ją nužudė keturiolikmetis, gyvenęs kitoje gatvės pusėje. Jos kūnas buvo rastas po paauglio lova. Dale’as S. Recinella prisimena, kad ašaros užtemdė jo akis, jį, kaip turbūt ir visus kitus bendruomenės narius, apėmė nenumaldomas pyktis. Kai sustojo prie kalėjimo, jis svarstė, ar neapsisukti ir negrįžti namo. Koks tikslas? Tą rytą vykti pas nuteistuosius mirties bausme, susitikti su tais, kurie įvykdė baisius nusikaltimus kitų žmonių artimiesiems, įžvelgti juose Dievo atvaizdą ir dalinti jiems Komuniją atrodė ne jo jėgoms. Dale‘as pasakoja, kad prieš daugelį metų vienas kunigas buvo išmokęs jį maldos, kuri yra tarsi priešnuodis tokiais pavojingais momentais: „Jėzau, tu išjudink mano kojas“. Jis tai ištarė, Jėzus padėjo, ir nuvedė Dale‘ą dvasiškai padėti jo vaikams.
Per 25 metus nuo to dvasinės krizės momento apie bylą žiniasklaidoje rašyta daug. Nusikaltimą įvykdęs jaunuolis buvo teisiamas kaip suaugęs, nuteistas kalėti iki gyvos galvos be galimybės būti lygtinai paleistas.
Vietinė spauda nužmogino vaikiną tokiais apibrėžimais kaip „pabaisa“, atkartodama vietinių gyventojų apgailestavimą, kad tas jaunas nepilnametis žudikas nebus „iškeptas“ elektros kėdėje. Tačiau vienas straipsnis ypač paveikė kapelioną. Tai buvo laiškas vietos laikraščio redaktoriui, kurį po jaunuolio teismo parašė nužudytos 8 metų mergaitės dėdės.
„Dėkui Dievui, kad pagal įstatymus Joshua Phillips buvo per jaunas, kad būtų nuteistas mirties bausme. Jo mama tvirtina, kad jis krikščionis. Meldžiamės, kad tai būtų tiesa ir kad jo amžinasis gyvenimas būtų pavestas Dievui. Kalbant apie Dievą, kuris yra meilė, vykdantis teisingumą ir pasirengęs atleisti, nedaugelis, išskyrus mūsų šeimą, turėjo siaubingą privilegiją patirti ir geriau suprasti šias savybes.“
Pasak Dale’, jų bendruomenės nariai labiau nei kiti galbūt galėjo jausti turį teisę pykti ir norėti atkeršyti, tačiau pasirinko pavesti viską Dievo gailestingumui. Blogis buvo nugalėtas. „Mes visi, išdrįsę pažvelgti, pamatėme prasiveržiančią Dievo Karalystės šviesą, kai darant gera nugalimas blogis“, – pasakojo pasaulietis kalėjimo kapelionas.
(DŽ/Vatican News)
