Pradėdama interviu su popiežiumi Pranciškumi apie dešimt jo pontifikato metų Elisabetta Piqué, Argentinos dienraščio „La Nacion“ žurnalistė, nevengė aštraus klausimo: ar galima kalbėti apie genocidą Ukrainoje? Savo akimis, pasak jos, ji matė su žeme sulygintas mokyklas, teatrus, ligonines, gyvenvietes, bendras kapavietes. Pasak žurnalistės, aiškiai matoma, kad rusai stengiasi sunaikinti ukrainiečius kaip tautą.
Įspūdis, kad siekiama ne užimti, o sunaikinti
Genocidas, priminė popiežius, yra techninis terminas, kuris taikomas po išsamių tyrimų: pavyzdžiui, armėnų genocidas.
„Technine prasme nežinau kaip apibrėžti. Tačiau akivaizdu, kad kai bombarduojamos mokyklos, ligoninės, slėptuvės, susidaro įspūdis, jog siekiama ne užimti, bet sunaikinti“, – pastebėjo popiežius. Pasak jo, matant, jog žūva ne vien karo profesionalai, bet ir nekalti žmonės, akivaizdu, jog negerbiama karo etika. Kalbėti apie „karo etiką“ yra prieštaringa, bet galima laikytis taisyklių, elgtis tokiu būdu, kuris gelbsti gyvybes.
„Putinas yra išsilavinęs žmogus“, – anksčiau popiežiaus pasakytus žodžius priminė „La Nacion“ žurnalistė. Tačiau kaip kultūringas žmogus gali tuo pat metu būti už daugybės karo nusikaltimų, kuriuos matėme per praėjusius metus? Išsilavinimas ir moralė, pažymėjo Pranciškus, yra du skirtingi dalykai. Kultūros išmokstama. Su Putinu, prisiminė popiežius, jis oficialiai susitiko tris kartus, girdėjo jį kalbant vokiečių ir anglų kalbomis, įvairiomis temomis.
Ar Vatikanas turi taikos planą? Tokio plano nėra, bet yra tarnavimas taikai, atsakė popiežius. Taip pat yra kitų valstybių vadovų, kurie užkulisiuose dirba dėl taikos. Pavyzdžiui, pasak popiežiaus, Indijos vadovas Modi, iš tiesų sunerimęs dėl padėties ir labai subalansuotas žmogus tuo pat metu, galėtų tarpininkauti tarp abiejų pusių. Ar būtų įmanomas Zelenskio ir Putino susitikimas Vatikane, teiravosi žurnalistė? „Nežinau“, – neslėpė popiežius. Galbūt įmanomas pasaulinis susitikimas. Su V. Zelenskiu, priminė Pranciškus, jis kalbėjosi dukart telefonu, taip pat buvo numatyta audiencija su ponia O. Zelenska, tačiau, po naujų bombardavimų, atidėta. Jis nori nuvykti, pakartojo popiežius, į Kyjivą ir Maskvą: negalima pasakyti, kad įmanoma, bet nėra ir neįmanoma.
Homoseksualių asmenų sielovada nėra gender ideologija
Elisabetta Piqué pateikė įvairių klausimų apie tai, ką popiežius mano apie vadinamąją gender ideologiją ir ar tiesa, kad jo prašyta parengti encikliką ar kitą svarbų dokumentą šia tema. Tokio dokumento jis nerašo ir nebuvo paprašytas parašyti, tik patikslinti, atsakė Pranciškus.
Pasak jo, jis visada skiria sielovadinį darbą su kitos seksualinės orientacijos žmonėmis ir gender ideologiją: pastaroji yra viena iš pavojingiausių šiuo metu ideologinių kolonizacijų, kuri siekia daug toliau už seksualumą. Kodėl ji pavojinga? Nes tirpdo skirtingumą ir viską suvienodina, kai skirtingumų įtampa yra vyro ir moters bei visos žmonijos turtas.
Popiežius priminė kun. Roberto Hugho Bensono 1907 m. parašytą utopinę knygą „Pasaulio valdovas“, įžvalgią ir toliaregišką. Ji pasakoja apie pasaulį, kuriame viskas suvienodėję. Pasak Pranciškaus, kai kada šiek tiek manoma, kad tai yra pažangos kelias. Pagarba seksualiniam skirtingumui ar pasirinkimams neskiriama nuo tokios lyties antropologinės sampratos, kuri labai pavojinga, nes trina skirtumus, trina žmogiškumą, žmogiškumo turtingumą, asmeninį, kultūrinį ar socialinį, skirtingumų įtampą.
Darbai ir svajonės
Kita grupė klausimų lietė popiežiaus pontifikato dešimtmečio darbus, įskaitant Kurijos reformą, svajones, troškimus, o taip pat ir klaidas. Kartais buvo nekantrus, nors reikėjo mokėti laukti, reikia eiti lėtai, sakė Pranciškus. Jam itin brangios temos – atleidimas, žmonių supratimas ir kad kiekvienam Bažnyčioje atsirastų vieta, atidaryti duris, išplėsti sielovadą, derinti šiandienos poreikius ir rytojaus horizontą, Vatikano II Susirinkimo perspektyvoje. Reformuojant Romos kuriją – tai buvo konklavos popiežiui deleguotas uždavinys – padaryti ir išjudinti įvairūs darbai bei procesai: kalbant apie ekonominę reformą, popiežius su dėkingumu prisiminė jau mirusį australų kardinolą George’ą Pellą, kuris ją pradėjo, bet pateko į kalėjimą, kaip paaiškėjo, nepagrįstai, būdamas nekaltas. Žinoma, vykdant pokyčius visada susiduriama ir su pasipriešinimu. Tačiau reikia atsiminti, kad neturime kurti bažnytines partijas, bet ieškoti Dievo valios ir įsiklausyti į Šventosios Dvasios balsą.
Kitas dalykas – jau Pauliaus VI suvoktas sinodiškumo dimensijos praradimas. Jo atsakas – Vyskupų sinodo įsteigimas. O šiandien suprasta, kad reikia išryškinti pačią sinodiškumo sąvoką, atsakant ir į kitus iškilusius klausimus: pavyzdžiui, Amazonijos sinode klausta – o kodėl gi negali balsuoti moterys? Būsimame Sinode balsuos visi, išskyrus stebėtojus ar svečius: vyrai ir moterys, visi.
Pasak Pranciškaus, savo programiniame dokumente jis kalba popiežiaus institucijos atsivertimą, kurį pradėjo jo pirmtakai: Paulius VI, didis žmogus, šventasis, užbaigęs Susirinkimą ir pradėjęs valdyti Bažnyčia nauju būdu, šv. Jonas Paulius II, didis evangelizuotojas, Jonas Paulius I, kuris norėjo padaryti didelių dalykų, bet nespėjo, Benediktas XVI, drąsaus ir plataus mokymo popiežius, kurio bičiulystės jam trūksta. Jis pirmasis ėmėsi išnaudojimo problemos.
Faktai ir jų kontekstas
„La Nacion“ žurnalistė paklausė Pranciškaus apie neseniai pasirodžiusį dokumentinį filmą, sukėlusį didžiulį skandalą, jog kardinolas Karolis Vojtyla į Vieną išsiuntė kunigą, nusikaltusį išnaudojimu. Galbūt jis paskelbtas šventuoju per greitai?
Reikia dalykus matyti jų epochoje. Anachronizmai daro žalą. Toje epochoje buvo viskas slepiama, o Bažnyčia ėmėsi problemos po Bostono skandalo ir nuo to laiko labai ištikimai tai daro: čiupo jautį už ragų. Anksčiau kunigas buvo perkeliamas, šalinamas iš kunigų luomo, tačiau be viešumo, be skandalo, kad nekiltų konfliktai. Reikia epochos hermeneutikos. Ar tiesa, kad kardinolo Wojtylos laiške užkoduota žinutė Vienos arkivyskupui? To jis nežino, atsakė popiežius, bet tuo metu buvo nutylima, slepiama. Deja, taip linkstama elgtis ir šiandien šeimose, kaimynystėje, mokyklose, kur vyksta labai daug išnaudojimo atvejų. Ačiū Dievui, kad Benediktas drąsiai atvėrė šią problemą Bažnyčioje ir joje atsirado nauja nuostata.
Po kelių klausimų apie gimtąją Argentiną, šiuo metu išgyvenančią ne pačius geriausius laikus, popiežius padėkojo „La Nacion“ žurnalistei Elisabetta Piqué už nelengvą žurnalisto darbą, kuris reikalauja pusiausvyros tarp objektyvumo ir smalsumo, mokėjimo išklausti, bet tuo pat metu nemisti iš dezinformacijos, šmeižto ar skandalo bet kokia kaina. „Ir ačiū jums už jūsų keliones į Ukrainą: turite drąsos!“, – pasakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
