Sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinys pasakojo apie Jėzaus atsimainymą – jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Anot popiežiaus, kalbėjusio sekmadienio vidudienį Šv. Petro aikštėje, Jėzaus mokiniams jo atsimanymas buvo staigmena: jie ilgą laiką matė mokytojo Meilės veidą, bet tik dabar pastebėjo, koks jis gražus!
Atsimainymo įvykiu Jėzus iš tikrųjų rengė mokinius dar svarbesniam žingsniui: kad jame atpažintų grožį ir tuomet, kai bus iškeltas ant kryžiaus, kai jo veidas buvo subjaurotas. Anot Pranciškaus, apaštalui Petrui sunku visa tai suprasti: jis norėtų sustabdyti laiką, prailginti tą nuostabią Jėzaus atsimanymo patirtį, kurios liudininkas buvo su kartu buvusiais apaštalais Jokūbu ir Jonu. Tačiau Jėzus neleidžia. Mat Jėzaus šviesos negalima paversti magiška akimirka. Tuomet ji būtų dirbtinė, išgaruotų praeinančių jausmų rūke. Priešingai: Jėzus yra mūsų kelią orientuojanti šviesa, kaip ugnies stulpas žydų tautai, klajojančiai naktį dykumoje. Jėzaus grožis neatitolina mokinių nuo tikrovės, o suteikia jiems jėgų sekti paskui jį į Jeruzalę, iki pat kryžiaus.
Sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinys ir mums nubrėžia kelią: pamoko kaip svarbu sekti Jėzumi net tada, kai nelengva suprasti tai, ką jis mums sako ir dėl mūsų daro.
Būdami su juo išmokstame atpažinti tą patį grožį kasdien su mumis keliaujančių kitų žmonių veiduose: artimųjų, draugų, kolegų, – visų, kurie įvairiausiais būdais rūpinasi mumis.
Mokykimės juos atpažinti, ragino Pranciškus: kiek daug šviesių, besišypsančių veidų, bet ir raukšlėtų, su ašaromis ir žaizdomis, kalbančių apie mus supančią meilę. Pripildykime jais savo širdis ir keliaukime, konkrečiais meilės darbais neškime kitiems gautą šviesą, dar dosniau pasinerkime į kasdienius rūpesčius su dideliu pasiryžimu ir noru mylėti, tarnauti ir atleisti.
Galime savęs klausti, tęsė Pranciškus, ar gebame atpažinti Dievo meilės šviesą savo gyvenime? Ar ją atpažįstame su džiaugsmu ir dėkingumu veiduose tų, kurie mums trokšta gero? Ar stengiamės savo aplinkoje ieškoti Jėzaus šviesos ženklų, pripildančių širdį ir atveriančių meilei ir tarnystei? O gal mieliau renkamės degančius šiaudinius stabus, kurie mus atstumia ir uždaro savyje?
Marija, savo širdyje išsaugojusi savo Sūnaus šviesą net Kalvarijos tamsoje, visuomet telydi mus meilės kelyje, meldė sekmadienį prieš vidudienio palaiminimą popiežius Pranciškus. (SAK / Vatican News)
