XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Bažnyčios istorija mums paliko karčią pamoką, kurios neturėtume pamiršti, kad nepakartotume ją sukėlusios klaidos, sakė popiežiaus namų pamokslininkas kard. Raniero Cantalamessa OFM Cap. penktadienio rytą pradėdamas pirmąją gavėnios meditaciją, kurios klausėsi Romos kurijos vadovai ir darbuotojai.
Tarp pirmojo gavėnios pamokslo klausytojų nebuvo popiežiaus Pranciškaus, nes, sustabdęs visą savo viešąją veiklą, laiką nuo sekmadienio iki penktadienio jis skyrė asmeninėms gavėnios rekolekcijoms.
Kas gi yra ta klaida, kurios Bažnyčia neturi kartoti? Tai, pasak pamokslininko, delsimas ar netgi atsisakymas atsižvelgti į visuomenėje vykstančius pokyčius. Pakanka netgi paviršutiniško žvilgsnio į minėtą istorijos laikotarpį, kad įsitikintume, jog dėl neatsižvelgimo į tai, kas dedasi aplinkui, dėl dialogo tarp Bažnyčios vadovų ir visuomenės pažangos skatintojų stokos nukentėjo ir vieni, ir kiti. Nesusikalbėjimas kai kuriuos modernistus pastūmėjo į kraštutines ir galiausiai su krikščionybe nesuderinamas pozicijas. Kita vertus, ir Bažnyčiai tai kainavo labai daug energijos, atsivėrė negyjančios žaizdos, ji užsisklendė savyje ir pradėjo vis labiau atsilikti.
Vatikano II Susirinkimas buvo pranašiškas mėginimas susigrąžinti prarastą laiką. Kardinolas R. Cantalamessa paaiškino, kad per ateinančius kelis gavėnios penktadienius tęsdamas apmąstymus šia tema jis nesigilins į Vatikano II Susirinkimo mokymo turinį, bet visų pirma kalbės apie metodą – tai yra Bažnyčios pasiryžimą eiti istorijos keliu kartu su žmonija, stengiantis įžvelgti laiko ženklus.
Pasak pamokslininko, reikia vengti ir kitos klaidos – žiūrėti į Vatikano II Susirinkimą, kaip tikslą, kurį pasiekus nereikia toliau eiti. Susirinkimas nesustabdė Bažnyčios istorijos ir gyvenimo. „Nemanykite, – III a. rašė Origenas, – kad užtenka vieną kartą atsinaujinti; reikia atnaujinti ir patį naujumą: Ipsa novitas innovanda est.“ Nesustojo ir visuomenės gyvenimo raida, bet priešingai – ji įgavo svaiginantį pagreitį. Pokyčiai, anksčiau vykę per šimtmetį ar du, dabar įvyksta per dešimtmetį. Nuolatinis atsinaujinimas yra būtinas ir jis reiškia visų pirma nuolatinio atsivertimo poreikį, pradedant kiekvienu atskiru tikinčiuoju ir baigiant visa per istoriją keliaujančia Dievo tauta. Kaip sako Bažnyčios tėvai: Ecclesia semper reformanda.
Kardinolas R. Cantalamessa paaiškino, kad šį penktadienį pradėtų jo gavėnios meditacijų tikslas – paskatinti gilesnį suvokimą, kad Šventoji Dvasia yra viso Bažnyčios gyvenimo, o ypač šiuo metu vykstančio sinodinio proceso, šerdis. Kitaip tariant, neatidėliodami turime priimi Apreiškimo Jonui knygoje skambantį Prisikėlusiojo kvietimą: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7).
Kaip liudija Apaštalų darbai, Dievo Dvasia nuo pat pradžių lydėjo Bažnyčią. Pirmoji krikščionių bendruomenė jos šaukėsi priimdama ne tik svarbius sprendimus, bet ir tvarkydama mažiau svarbius reikalus. Apaštalų laikų Bažnyčios pavyzdys taip pat liudija, kad negana tik rasti teorinį sunkumų sprendimą, bet reikia jį paversti praktika. O tam reikia laiko, kantrybės, dialogo, tolerancijos, kartais net kompromisų. Pasak pamokslininko, kai kompromisai daromi Šventojoje Dvasioje, jie nėra nuolaidžiavimas ar tiesos iškreipimas, bet yra meilė ir klusnumas. (jm / Vatican News)
