Plačiai paplitusi idėja, kad taika yra vien istorijos veikėjų žmogiškųjų galimybių rezultatas: ideologijos, maniusios, kad galima palenkti žmones savo reikalavimams, primesdavo stipresniojo įstatymą kaip būdą pasiekti taiką tarp individų, socialinių ir etninių grupių, tautų. Bet neatsitiktinai visų šiuolaikinių ideologijų, dešiniųjų ir kairiųjų, siekiai tokiu būdu sukurti taiką virto smurtu ir totalitarizmu, pažymi arkivyskupas Bruno Forte savo gavėnios žinioje.
Žinomas italų teologas konstatuoja, kad „Pax moderna“ utopija užleidžia vietą nusivylimui, o taika niekada nebus ideologinių pretenzijų vaisius. Galima priminti, kad Italijos Chieti-Vasto arkivyskupas nuo pat Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios kelis kartus tvirtai pabrėžė ukrainiečių teisę gintis, atmetė naivų pacifizmą, pasmerkė karo blogį. 2023 metų gavėnios žinioje jis toliau tęsia apmąstymą apie tai, kaip pasiekti tikrą taiką.
Tokios taikos, pakartoja jis, nesukurs tas, kuris yra įsitikinęs, jog geriau už kitus viską supranta ar tas, kuris siekia jėga primesti savo ideologiją, kaip ir tas, kuris siekia vien savo interesų triumfo. Anksčiau ar vėliau vietoj jo atsistos kitas. Taikos nesukurs ir tas, kuris mano, kad taiką savaime užtikrins jokios pozicijos neužėmimas.
Savo širdyse, pasak teologo, mes nujaučiame, kad yra kitokia – tobulos ir teisingos taikos – galimybė ir jaučiame jos ilgesį: tai mintis, kad mano artimas vien dėl to, kad egzistuoja, gali būti gyvenimo ir sugyvenimo priežastis, iššūkis išeiti iš savęs ir su meile įsipareigoti kitiems. Tai pradedame nujausti ir svarstydami apie Rusijos invaziją į Ukrainą, su kuria negalime susitaikyti: pradedame suvokti, kad tikra taika gali būti pasiekta tik per tiesą, teisingumą, atleidimą, rūpestį silpnesniu, solidarumą ir jautrumą.
Manipuliuojančios ir prievartinės ideologijos negali suteikti teisingos ir tiesą gerbiančios taikos: tam reikia dvasinės kelionės, gero sąžinės formavimo ir vidinio troškimo, kurį bendriausia prasme galima pavadinti religiniu. Ir todėl reikia atsigręžti į gyvąjį Dievą, kuris trokšta teisingumo ir taikos visiems, bei perduoti, ypač jaunoms kartoms, gyvenimo ir vilties motyvus. Čia yra vietos naujam susidomėjimui suprasti taiką, kaip ją skelbė krikščioniškasis apreiškimas ir siūlė įtikinamai paskui Jėzų sekę liudytojai.
Krikščionims taika yra pats Kristus, kurio prisikėlimo skelbimas prakiurdo kiekvienos ideologinės sampratos uždarumą. Gyvasis ir šventasis Dievas yra virš visko, kas praeina, kaip ir jo meilė bei taikos linkėjimas.
„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis (Jn 14, 27)“, – sako Kristus. Jo duodama taika nėra ta, kuri vadovaujasi pasaulio, manančio, kad ji pasiekiama jėga, užkariavimais ir įvairiais primetimais, strategijomis. Pasaulio taika yra paprastas karo nebuvimas, pauzė tarp karų. O Viešpaties taika eina klusnumo ir kryžiaus keliu: ji yra prisiėmimas atsakomybės už kitus taip, kaip Kristus prisiėmė ant savęs mūsų blogį, mūsų nuodėmę ir mūsų mirtį, tuo pat metu mus išlaisvindamas. Tokia taika ne derybų ar kompromiso, bet savęs dovanojimo vaisius.
Jei norime žodžiais ir darbais skelbti taikos Evangeliją daugybėje širdžių pasklidusio nihilizmo beprasmybės nerimui, būtina tikėti ir pasitikėti, kad Dievas neįmanoma padaro įmanoma, ir atitinkamai elgtis kiekviename mažame ir dideliame gyvenimo pasirinkime. Taika yra teisingumo darbas, ji gaunama kaip iš Dievo priimta ir visiems siūloma dovana, kviečianti dosniai įsipareigoti ir liudyti viltį, stipresnę už bet kokį žmogišką apskaičiavimą. (RK / Vatican News)
