Vasario 20 dienos audiencijoje Pranciškus priėmė Popiežiškosios gyvybės akademijos kasmetinės asamblėjos dalyvius, kurie savo susitikimą skyrė asmens, naujųjų technologijų ir bendrojo gėrio sąveikoms.
Popiežiškoji gyvybės akademija šią diskusiją surengė atsiliepdama į dar 2019 metais popiežiaus sveikinimo laiške, Akademijos 25 metų įsteigimo proga, išdėstytą prašymą. Tuosyk Šventasis Tėvas pažymėjo, kad Informacinės ir ryšių technologijos, biotechnologijos, nanotechnologijos, robotika, pasitelkus naujausius fizikos, genetiko ir neurologinių disciplinų rezultatus bei vis galingesnius kompiuterius, gali vis labiau paveikti gyvus kūnus, žmogaus kūną įskaitant. Šis poveikis liečia ne vien paties kūno veikimą ir funkcijas, bet ir asmeninių bei socialinius santykių formas. Reikia gerai suprasti šias epochines permainas ir siekti, kad jos tarnautų asmeniui bei jo prigimtiniam orumui. Atsižvelgiant į temų sudėtingumą, tai iš tiesų labai nelengva užduotis.
Vasario 20 dienos audiencijoje Pranciškus Popiežiškosios gyvybės akademijos kasmetinės asamblėjos dalyviams pažymėjo, kad asmenų, naujųjų technologijų ir bendrojo gėrio sąveika yra tarsi trapi riba, prie kurios susitinka pažanga, etika ir visuomenė, o tikėjimas dėl savo amžino aktualumo gali suteikti vertingą įnašą. Pasak Šventojo Tėvo, jis nori atkreipti dėmesį tris, jo manymu, svarbius iššūkius.
Viena, tai besikeičiančios žmogaus gyvenimo sąlygos technologijų pasaulyje. Žinome, kad žmogui yra būdinga kurti technologijas ir jų dėka pertvarkyti aplinką bei gerinti savo gyvenimo sąlygas. Kaip yra pažymėjęs popiežius Benediktas XVI, sugebėjimas kurti technologijas yra susijęs su pačiu sugebėjimu dirbti, išryškina žmogui būdingą savybes, leidžia jam realizuoti savo žmoniškumą. Technologijos, pridūrė Pranciškus, leidžia geriau suprasti ir vertinti žmogaus proto potencialą, bet tuo pat metu primena didelę žmogaus atsakomybę kūrinijos atžvilgiu.
Dėl spartaus technologijų vystymosi, kultūrų, socialinių veiklų ir aplinkos ryšiai tapo nepalyginamai dažnesni ir intensyvesni nei anksčiau, kaip ir tarpusavio poveikis bei priklausomybė. Technologijos lėmė greitus ir didelius pokyčius žmogaus aplinkoje ir jo gyvenimo sąlygose, o jų kryptys ir pasekmės nėra visada nuspėjamos. Tai rodo įvairios šiandieninės krizės: pandemijos, aplinkos, energijos, migracijos. Sveikas technologijų vystymas turi atsižvelgti į šiuos sudėtingus veiksnius.
Antras iššūkis – naujosios technologijos keičia patį žmogaus ir jo santykių apibrėžimą, ypatingai paliečia pažeidžiamus asmenis. Akivaizdu, pažymi Pranciškus, kad vis labiau plinta ir viską persmelkia technologinės žmogaus patirties formos. Vis sunkiau nustatyti kriterijus, kurie leistų skirti, kas žmogiška, o kas technologiška, kas natūralu ir kas dirbtina, kas biologiška ir kas pagaminta. Todėl svarbu rimtai apmąstyti paties žmogaus vertę.
Ypač reikia ryžtingai pabrėžti žmogiškomis sąveikomis grindžiamos asmeninės savimonės, kurios negalima atskirti nuo kūniškumo ar kultūros, sąvokos svarbą. Kitaip tariant, subjektyvių ir bendruomeninių santykių tinkle technologijos neturi išstumti žmogiškojo kontakto, virtualumas negali pakeisti tikrovės, o socialiniai tinklai – socialinės aplinkos.
Etikos požiūriu sudėtingesnis tampa ir pats asmens bei visuomenės santykis, įskaitant mokslinių tyrimų lauką. Pavyzdžiui, sveikatos srityje svarbu suderinti asmens duomenų konfidencialumą ir dalijimąsi informacija visų labui, jei norime būti gydomi geriausiais būdais, kurie priklauso nuo duomenų surinkimo ir ištyrimo. Plačiau žiūrint, labai svarbu išteklius skirstyti taip, kad prieigą prie paslaugų gautų pažeidžiamiausi – ligoniai, neturtingieji, žmonės su negalia. Tačiau, pridūrė popiežius, skirtingose visuomenėse sprendimai ar bendra pusiausvyra gali būti šiek tiek skirtingi. Tuo tarpu vien technologinė perspektyva siekia primesti visuotinę ir vienodą kalbą bei kultūrą. Tačiau reikia, kad kiekvienas žmogus augtų sau artimu stiliumi ir ugdytų gebėjimą diegti naujoves atsispirdamas savo kultūros vertybių.
Trečias iššūkis – ką laikyti pažinimu? Tai, ką vadiname pažinimu, jau savaime turi moralinių pasekmių. Pavyzdžiui, ar ieškome reiškinių paaiškinimo juos sudarančių elementų savybėse, ar siekiame pamatyti visumą, pagal principą, jog „visuma yra viršesnė už dalis“? Pavyzdžiui, šiandien kalbama apie žmogaus „pagerinimą“, bet dažnai galvoje turimas vien jo biologinis kūnas, o ne visas ir vientisas asmens gėris. Toks pagerinimas gali virsti pabloginimu.
Reikia, akcentavo popiežius, naujo mąstymo ir teologijos srityje, viršijančio apologetinį požiūrį ir prisidedančio prie naujo humanizmo apibrėžimo, skatinančio mokslo, technologijų ir visuomenės tarpusavio įsiklausymą bei supratimą. Konstruktyvaus dialogo trūkumas mažina tarpusavio pasitikėjimą, kuriuo grindžiamas visas žmonių sambūvis ir visos „socialinės draugystės“ formos. Taip pat gali padėti didžiųjų religinių tradicijų ilgaamžė išmintis. (RK / Vatican News)
