Visame pasaulyje Atvelykio sekmadienį tikinčiųjų mintys krypsta į Dievo Gailestingumą, ryškiausiai suspindėjusį Jėzaus kančios ir prisikėlimo metu.
Evangelija pasakoja apie Jėzaus pasirodymą visiems savo mokiniams (Jn 20,19-31). Jie jau buvo girdėję apie kelis Jėzaus pasirodymus ir susirinkę dalijosi praėjusių dienų įspūdžiais. Žinia apie prisikėlimą džiugino, bet abejonių pilnai neišsklaidė. Jėzaus nukryžiavimas per giliai sukrėtė Jėzaus mokinius, kad jie būtų galėję lengvai patikėti. Mokiniams besikalbant, staiga jų tarpe atsirado jų Mokytojas.
„Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį“,- rašo Jėzaus pasirodymo liudininkas evangelistas Jonas. Ir kaip nesidžiaugti! Juk buvo prarastos į Mokytoją sudėtos visos viltys, o dabar mato jį. Mato ne kokį šešėlį, bet patį Jėzų, su kuriuo jie tris metus bendravo; jis kalba, linki ramybės ir rodo rankų bei šono žaizdas.
Pasirodęs Jėzus ne tik nudžiugino mokinius, bet davė jiems galią atleisti nuodėmes: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,- bus sulaikytos“. Jėzus įpareigoja savo mokinius būti Dievo gailestingumo vykdytojais.
Jėzus už žmonių nuodėmės sumokėjo kraujo kainą ir dabar įpareigoja mokinius vykdyti Dievo gailestingumą, atleidžiant žmonėms nuodėmes.
Suteikdamas apaštalams galią atleisti nuodėmes, Jėzus įsteigia Susitaikinimo (atgailos) sakramentą. Nuodėmė mūsų širdyje atveria didesnę ar mažesnę žaizdą, bet užtenka nuodėmę išpažinti, apgailėti ir mes išgirstame kunigo tariamus žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“.
Mes esame apsipratę su šia nuostabia Dievo gailestingumo dovana, kuri mūsų sieloje padaro prisikėlimo stebuklą. Sunki nuodėmė mus atskiria nuo Dievo ir mes dvasiškai mirštame. Jeigu tokioje padėtyje mirtume, liktume amžinai atskirti nuo Dievo veido ir savo asmeniškos laimės. Kunigas Dievo galia mums sugražina dvasinę gyvybę, mus suvienija su Dievu.
Evangelija pasakoja apie pakartotiną Jėzaus pasirodymą mokiniams po aštuonių dienų. Šį kartą su draugais buvo ir pasirodymu suabejojęs Tomas. Jėzaus gailestingoji meilė apglobia prisikėlimu abejojantį mokinį ir jam sako: „Tomai, jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.
Šį atsitikimą verta įsidėmėti, nes kiekvieną iš mūsų gali apnikti tikėjimo abejonės. Nuo jų nėra laisvas nė vienas žmogus. Kartais mus supanti tikėjimui priešiška aplinka, kartais girdimi priekaištai tikėjimui, kartais mūsų pačių skausmingi išgyvenimai sukelia abejonę Dievo gailestingumu ar net jo buvimu. Jei Dievas yra, tuomet kodėl pasaulyje tiek blogio, kodėl jis manęs neapsaugo nuo gyvenimo smūgių.
Kai apninka abejonės, svarbu prisiminti, kaip Jėzus elgėsi po prisikėlimo. Jis nemąstė, kad mokiniai neverti jo, kad jie išsigandę išsibėgiojo, ne, Jėzus surinko visus vieną po kito.
Dievo gailestingumas mūsų neužmiršta, nors būtume sunkiausių nuodėmių bedugnėje, panašiai, kaip Jėzus neužmiršo jo prisikėlimu suabejojusio Tomo. Gera žinoti, kad Dievo meilė mūsų ieško ir tuomet, kai mes būname pasiklydę.
Apaštalas Jonas aprašo savo išskirtinį regėjimą, apie kurį skaitome Apreiškimo knygoje. Tarp septynių aukso žibintų Jonas išvydo Žmogaus Sūnų, kuris kalbėjo: „Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr1,18).
Daugeliu savo pasirodymų ir apsireiškimų Jėzus atgaivino mokinių tikėjimą ir pasiuntė juos vykdyti didelę užduotį – suburti žmones į tikinčiųjų Jėzų Kristų Bendriją - Bažnyčią ir nešti Evangelijos žinią į visą pasaulį.
Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie pirmuosius šios krikščionių Bendrijos žingsnius Jeruzalėje (Apd 5,12-16). „Nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“.
Švęsdami Dievo Gailestingumą, padėkokime Dievui, kad priklausome būriui tikinčiųjų, susibūrusių į Kristaus Bažnyčią. Priklausyti Bažnyčiai yra išskirtinė privilegija, nes joje labiausiai patiriame Dievo Gailestingumą ir užsitikriname, kad ir amžinybėje regėsime Dievo veidą ir būsime jo meilės apsupti.
2016 m. Atvelykis Arkivysk. Sig. Tamkevičius
