Kaip išgyventi tikėjimą – tokia buvo pagrindinė popiežiaus sekmadienio, sausio 12-osios, liturgijos apmąstymo tema. Popiežius kalbėjo per sekmadienio vidudienio maldos susitikimą Šv. Petro aikštėje.
Sekmadienio Evangelijos skaitinyje Jėzus patikino, kad atėjo ne panaikinti įstatymo ar pranašų, bet kad juos iki galo įvykdytų. Įvykdyti yra raktinis žodis, jei norime suprasti Jėzų ir jo žinią žmonijai, sakė Romos vyskupas Pranciškus.
Šventasis Raštas moko nežudyti, bet Jėzui to negana, jei žodžiais žeidžiame brolius ir seseris; moko nesvetimauti, bet to neužtenka, jei mūsų meilė sutepta dviveidiškumu ir melagystėmis; nelaužyti priesaikos, bet neužtenka iškilmingai prisiekti, jei paskui elgiamės veidmainiškai. Šitaip elgiantis nėra įvykdoma.
Jėzus davė konkretų pavyzdį paminėdamas labai svarbias žydų aukojimo apeigas. Aukos atnešimas reiškė atsilyginimą už Dievo dovanai suteiktas malones. Buvo draudžiama tokias apeigas nutraukti, nebent dėl labai svarbios priežasties. Tačiau Jėzus tvirtina, kad privaloma jas nutraukti, „jei tavo brolis turi šį tą prieš tave“: „Palik atnašą prie altoriaus, eik pirmiau susitaikyti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“. Tik šitaip apeigos yra iš tiesų įvykdomos iki galo.
Anot Pranciškaus, Dievas mums siunčia aiškią žinią: jis pirmasis mus pamilo, dovanai. Jis pirmas žengė link mūsų, nors mes to nesame nusipelnę. Todėl ir mes negalime švęsti jo meilės, jei pirma nežengiame pirmojo žingsnio, kad susitaikytume su mus įžeidusiu asmeniu. Dievo akyse tai ir yra įvykdymas, nes išorinis, vien ritualinis priesakų laikymasis yra nenaudingas.
Kitais žodžiais, tęsė popiežius, Jėzus leidžia suprasti, kad religinių normų reikia, jos geros, bet jos yra tik pradžia. Kad jas įvykdytume, reikia gyventi ne pagal raidę, o pagal esmę. Dievo mums dovanotų įsakymų negalime uždaryti į „akliną formalaus laikymosi seifą“; priešingu atveju mūsų tikėjimas bus išorinis ir atitrūkęs, būsime „dievo–prievaizdo“ tarnai, o ne Dievo Tėvo vaikai.
Formalus tikėjimo laikymasis tenkinasi neišvengiamu minimumu, o Jėzus prašo to, kas maksimaliai įmanoma. Atminkime, jog jis mus myli įsimylėjusiojo meile: ne minimaliai, o maksimaliai. Viešpats mums tai įrodė ant kryžiaus atiduodamas už mus savo gyvybę ir atleisdamas žudikams. Jis paliko mums svarbiausią įsakymą: kad vieni kitus mylėtume taip, kaip jis mus mylėjo (žr. Jn 15, 12). Tai įstatymą, tikėjimą ir gyvenimą įvykdanti meilė.
Tad klauskime savęs, ragino popiežius: kaip išgyvenu savo tikėjimą? Ar tikėjimo reikalai man yra išskaičiavimų dalykas, tik formalumas, ar meilės Dievui istorija? Ar tenkinuosi tik nedaryti bloga? Išlaikyti „fasadą“? Ar stengiuosi augti Dievo ir kitų meile? Ar retsykiais pasitikrinu, kaip vykdau didįjį Jėzaus įsakymą, ir savęs paklausiu, ar myliu artimą taip, kaip Dievas myli mane? Gal esame nelankstūs ir užmirštame būti gailestingais, kaip Dievas yra gailestingas su mumis?
Pranciškus ragino kreiptis į Švč. M. Mariją, kuri tobulai laikėsi Dievo žodžio, kad padėtų mums įgyvendinti tikėjimą ir krikščioniškąją meilę. (SAK / Vatican News)
