Prahoje vykstančioje Europos žemyno sinodinėje asamblėjoje dalyvaujantis vyskupas Oleksandras Jazloveckis pasakoja, kaip karas nutraukė darbus, kuriuos vyskupijos bendruomenė buvo pradėjusi rengdamasi sinodui, tačiau kita vertus suvienijo tikinčiųjų pajėgas – pasauliečiai kartu su kunigas ir ganytojais padeda vieni kitiems ir stiprina dvasią malda.
Prahoje vyksta diskusijos ir pasidalijimai apie vietiniu lygmeniu įvykdyto sinodinio darbo vaisius. Ukrainos Bažnyčia, prasidėjus rusų invazijai, negalėjo įsigilinti į pasiūlytas temas. Nepaisant to, ji atrado tikrą sinodalumą karo akistatoje. Apie tai pasakoja vyskupas Oleksandras Jazloveckis, Kyjivo-Žytomiro vyskupas augziliaras, kuris prisipažįsta, kad tarp Prahos asamblėjoje dalyvaujančių 200 delegatų, kurie kalba apie harmoningas situacijas, jis atsidūręs prislėgtos dvasios, besinešiojantis nuolatinį gedulą.
Asamblėjos darbus pradėjo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas išreikšdamas viltį, kad rusų agresija Ukrainoje bus nutraukta, kad Europoje stos taika ir susitaikymas. Pasak vyskupo Jazloveckio, tai labai svarbūs žodžiai, jų tarsi ir laukta, nes kur bebūtume, jei atsiduri katalikiškoje aplinkoje, visada sutinki solidarumą, paguodą, maldą. Vyskupas gyvena Kyjive, bet kartais vyksta į Italiją, prieš tai lankėsi JAV, ir visur jį pasitinka artumo žodžiais.
Ką sinodalumas reiškia ukrainiečiams praėjus metams nuo karo pradžios? Tiesą sakant, sudėtinga kalbėti apie sinodalumą, sako Kyjivo vyskupas augziliaras. Prasidėjus sinodo procesui, jam buvo patikėta koordinuoti konsultacijas septyniose lotynų apeigų katalikų vyskupijose. „Kaip visi, pradėjome darbus su viltimis, baimėmis. Tačiau kilus karui prioritetai pasidarė kiti. Mums sunku sekti šiuos darbus, ir, tiesą pasakius, nelabai norėjau čia vykti. Suprantu, kad pasaulis eina į priekį, kad Bažnyčiai reikia atsiliepti į visus iššūkius, tačiau mūsų tikrovė ir mintys, deja, labai toli“, – sakė vyskupas. Jis pridūrė, kad kita vertus, karo baisumai paskatino žmones susivienyti, atnešė artimumą su žmonėmis – slėptuvėse su jais geriant arbatą, teikiant pagalbą kartu su savanoriais. Kiekviena parapija tapo mažu „Caritas“ centru, kur glaudžiasi pabėgėliai ir kuris turi atliepti į daugybę poreikių. Šis karas paskatino daugelį kunigų Ukrainoje išeiti iš namų ir būti su žmonėmis, melstis, padėti jiems. Jie išties daug padaro. Kyjivo-Žytomiro vyskupija labai didelė, dalis buvo okupuota rusų žudynių Bučoje ir Irpinėje metu. Vyskupas sako besididžiuojantis didžiule kunigų pagalba bėgantiems nuo žudynių žmonėms, jis tikisi, kad šis dabar išgyvenamas artumas ilgainiui nepradings.
Karas nepadalijo Bažnyčios. Iš pradžių buvo daug baimių, tačiau žmonės laikosi šauniai. Nors buvo ir išimčių, dauguma žmonių labai priartėjo prie Bažnyčios. Pavyzdžiui, yra daugybė porų, sudariusių tik civilinę santuoką, o dabar, kai ateina vyrui šaukimas į kariuomenę, jie nutaria sudaryti bažnytinę santuoką. Tad sudaroma daug santuokų, daug kas krikštijasi, daugybė įvairių situacijų, kai žmonės nori „susitvarkyti“ santykį su Bažnyčia.
(DŽ/Vatican News)
