Atvelykio sekmadienį švenčiame Dievo Gailestingumo šventę. Tai visų jubiliejinių gailestingumo metų dvasinio gyvenimo viršūnė ir gelmių gelmė. Ką gi tokio nepaprasto išgyvename šį sekmadienį Evangelijoje?
Išgyvename kartu su apaštalu Tomu savo asmeniniame gyvenime nuolatinę baimę ir netikrumą; abejonę ir tuo pačiu negęstančią svajonę užčiuopti tiesos paukštę. Savaip nerami kiekvieno iš mūsų širdis, bet jos poilsis tik vienas, anot šv. Augustino – Dievas. Kokia laimė, kad abejojantis Tomas nelieka vienas su savo abejonių tamsa. Dievas, kaip gailestingas Tėvas, dar kartą žengia žingsnį pirmas – išvaduoja apaštalą Tomą iš neigimo ir perkeičia į teigimą, dėl ko Bažnyčia jau du tūkstančius metų turi vieną iš gražiausių maldų, kai žmogus, dvasiškai nubudęs iš gyvenimiškos dvasinės mirties, gali kartu su apaštalu Tomu sušukti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Jėzus pasirodo mokiniams daugelį kartų po Prisikėlimo, bet Tomas, kaip tyčia, ne su visais mokiniais drauge, bet pats sau vienas. Ir štai pagaliau Jėzus ateina net per užrakintas duris, kad susitiktų Tomą. Tai Dievo Gailestingumo gelmių gelmė abejojančiam apaštalui ir tikėjimo išaukštinimas ypač tuose, kurie gyvename šiais laikais, kai medžiaginio pasaulio dvasia, atrodo, plevena viršum visko, sutrypusi paskutinius dvasingumo daigus žmogaus sieloje.
Bažnyčios dvasiniai tėvai šio sekmadienio Evangelijos nutikime su apaštalu Tomu primena tam, kad Dievo malonė ir gailestingumas apsireikštų mumyse vaisingai, reikalinga malda ir Šv. Raštas taip, kaip reikalinga kasdieninė duona ir vanduo – gyvas sakramentinis gyvenimas, ypač Šv. Išpažintis ir Šv. Komunija. Todėl palaimintoji Motina Teresė sako: „Jeigu meldžiamės, mes tikime. Jeigu tikime, mes mylime. Jeigu mylime, tada tarnaujame. Tik tokiu būdu mūsų meilė Dievui yra pašventinama ir įprasminama.“
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
