Trečiadienio rytą per bendrąją audienciją popiežius Pranciškus pradėjo naują savo kassavaitinių katechezių ciklą apie visiems tikintiesiems suteiktą pašaukimą skelbti ir liudyti Evangeliją. Tai yra gyvybiškai svarbus Bažnyčios matmuo – Jėzaus mokinių bendruomenė iš prigimties yra apaštališka ir misionieriška, sakė popiežius.
Bažnyčia pačia savo esme yra išeinanti. Ji negali užsidaryti savyje, bet turi eiti į pasaulį, liudyti Jėzų ir skleisti jo šviesą iki pat žemės pakraščių. Tačiau, kaip matome, gali atsitikti ir taip, kad apaštališkasis užsidegimas, troškimas pasiekti kitus, sumažėja. Kai nuslopsta tikinčiųjų bendruomenės užsidegimas ir troškimas dalytis Evangelijos žinia, jis suserga, užsidaro savyje. Be apaštališkojo uolumo nyksta ir tikėjimas. Kita vertus, misija gaivina ir pačių misionierių tikėjimą, padeda nuolat atsinaujinti.
Naują katechezių ciklą apie tikinčiųjų bendruomenės misionieriškąjį pašaukimą popiežius pradėjo nuo tam tikra prasme simboliško Evangelijos epizodo – Mato pašaukimo (plg. Mt 9, 9–13). Viskas prasideda nuo Jėzau žvilgsnio. Jėzus „pamatė žmogų“. Dauguma žmonių į Matą žiūrėjo kitaip, negu Jėzus. Dauguma jį pažinojo mokesčių rinkėją, Palestiną valdžiusių okupantų romėnų kolaborantą, nusidėjėlį ir išdaviką. Galime įsivaizduoti, sakė Pranciškus, su kokia panieka žmonės į jį žiūrėjo. Tačiau Jėzaus akyse Matas – tai visų pirma žmogus, asmuo su visu savo vargingumu ir didybe. Jėzus prieina prie jo, nes Dievas myli kiekvieną žmogų. Šis žvilgsnis, matantis kitą, kad ir kas jis būtų, kaip mylimą Dievo vaiką, yra dalijimosi tikėjimo žinia pradžia. Viskas prasideda nuo Jėzaus žvilgsnio. Ir mes turime iš Jėzaus mokytis taip žiūrėti į kitą žmogų.
Galime savęs paklausti, tęsė Pranciškus, – koks yra mūsų žvilgsnis į kitus? Kaip dažnai matome tik jų trūkumus! Kaip dažnai klijuojame žmonėms etiketes! Kaip dažnai skirstome žmones į savus ir svetimus! Jėzus žiūri kitaip: jis visada žvelgia į kiekvieną žmogų su gailestingumu ir empatija. Krikščionys yra pašaukti elgtis taip, kaip elgėsi Kristus. Ypač į tuos, kurie mums yra tolimi ir svetimi, turime žiūrėti taip, kaip žiūrėjo Jėzus.
Viskas prasideda nuo žvilgsnio, tačiau vien jo negana. Po jo seka antras žingsnis – žingsnis, tikrąja šio žodžio prasme, judėjimas. Jėzus tarė Matui: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Popiežius atkreipė dėmesį į tai, kad tekste pabrėžiama, jog Matas „atsikėlė“. Kodėl ši detalė tokia svarbi? Todėl, kad tais lakais sėdintysis turėjo valdžią kitiems, o kiti turėjo stovėti priešais sėdintįjį. Tas, kuris sėdėjo, turėjo valdžią. Tad šiuo atveju Jėzus nurodo Matui atsisakyti valdžios. Jis turi atsistoti ir pajudėti link kitų, palikti viršenybės poziciją, kad taptų lygus su broliais ir seserimis. Pasak Pranciškaus, tai labai svarbi pamoka ir mūsų laikų krikščionims: mes, kaip Jėzaus mokiniai, kaip Bažnyčia, neturime sėdėti ir laukti, kol žmonės pas mus ateis, bet turime keltis, eiti pas kitus, keliauti kartu su kitais.
Paminėjus žvilgsnį, nuo kurio viskas prasideda, ir žvilgsnio sužadintą judesį, reikia atkreipti dėmesį ir į trečią dalyką – tikslą, į kurį veda žvilgsnio sužadintas judėjimas. Kur eina Matas, atsikėlęs ir sekdamas paskui Jėzų? Galime įsivaizduoti, kad jo gyvenime įvykęs pasikeitimas ves jį į naujus susitikimus, į naujas dvasines patirtis. Tačiau Evangelijos pasakojime apie Mato pašaukimą pirmiausia kalbama apie Jėzaus apsilankymą Mato namuose, apie Jėzaus susitikimą su kitais nusidėjėliais, tokiais, koks buvo Matas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes neturime laukti, kol tapsime tobuli, kad galėtume liudyti Jėzų. Turime vykdyti savo pašaukimą čia ir dabar, kur gyvename. Turime tuoj pat dalytis meile, kuri į mus pažvelgė ir mus pakėlė. Popiežius Pranciškus priminė, ką sakė prieš pusantros svaitės miręs jo pirmtakas Benediktas XVI: „Bažnyčia nevykdo prozelitizmo, bet patraukia kitus į save.“ Šis patrauklus ir džiaugsmingas liudijimas yra tikslas, į kurį Jėzus mus kviečia savo meilės žvilgsniu ir Šventosios Dvasios skatinamu judėjimu. (jm / Vatican News)
