Pirmadienį, sausio 9 d., įvyko naujametinis popiežiaus susitikimas su diplomatinių misijų prie Šventojo Sosto vadovais. Apžvelgdamas pasaulio tautų bendruomenės gyvenimo panoramą popiežius priminė, kad šiemet sukanka 60 metų nuo vis dar labai aktualios popiežiaus Jono XXIII enciklikos „Pacem in Terris“ paskelbimo.
Pranciškus priminė istorinį kontekstą, kuriame popiežius Jonas parašė savo encikliką: buvo ką tik praėjusi Kubo krizė, kurią 1962 m. sukėlė sovietų mėginimas savo raketas dislokuoti Kuboje. Žmonija buvo atsidūrusi per žingsnį nuo branduolinio ginklo panaudojimo. „Deja, ir šiandien branduolinė grėsmė vis dar išlieka aktuali, todėl pasaulis jaučia baimę“, – sakė Pranciškus ir pakartojo jau ne kartą išsakytą savo nuomonę, kad vien atominių ginklų turėjimas yra neleistinas ir amoralus, nes, kaip pastebėjo Jonas XXIII, jei sunku įsivaizduoti, kad atsirastų žmonių, kurie išdrįstų pradėti branduolinį karą ir prisiimti atsakomybę už jo pasekmes, tai niekas negali visiškai atmesti galimybės, kad nenumatytas ir nekontroliuojamas įvykis gali įžiebti kibirkštį ir paleisti karo mašiną.
Vertindamas dabartinę situaciją pasaulyje popiežius yra įsitikinęs, kad šiandien vyksta trečiasis pasaulinis karas, nes dabartiniame globalizuotame pasaulyje vykstantys konfliktai tiesiogiai veikia ne tik tam tikrus regionus, bet apima visus. Akivaizdus to pavyzdys yra karas Ukrainoje. Žuvo daug žmonių, labai nukentėjo civilinė infrastruktūra, labiausiai kenčia silpni ir pažeidžiami žmonės. Tačiau šio karo padariniai kelia grėsmę žmonių pragyvenimui ir toli už Europos ribų, ypač Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Popiežius paminėjo ir kitas trečiojo pasaulinio karo dalimis apimtas vietas, visų pirma Siriją, Jemeną, Vakarų Afrikos šalis, Mianmarą, Pietų Kaukazą. Šventasis Sostas susirūpinęs stebi didėjantį smurtą tarp palestiniečių ir izraeliečių, taip pat tikisi, kad Korėjos pusiasalyje netrūks geros valios ir įsipareigojimo siekti santarvės. Šiame kontekste popiežius paminėjo planuojamą savo kelionę į Kongo Demokratinę Respubliką, sakė, jog jis tikisi, kad liausis smurtas šalies rytuose ir nugalės dialogas bei noras dirbti dėl bendrojo gėrio. Po mėnesio keliaudamas į Afriką popiežius taip pat aplankys Pietų Sudaną, kur jį lydės Kenterberio arkivyskupas ir Škotijos presbiterionų vadovas.
Dabartinė situacija pasaulyje reikalauja kelti klausimą: ką daryti, kad pasaulis būtų taikesnis? Nuo ko pradėti? Atsakydamas į šį klausimą popiežius priminė ką sako enciklika „Pacem in terris“ – vis dar labai aktualus Bažnyčios mokymo dokumentas, nors tarptautinis kontekstas yra gerokai pasikeitę. Jono XXIII nuomone, tikroji taika remiasi keturiomis esminėmis vertybėmis – tiesa, teisingumu, solidarumu ir laisve.
Grįsti taiką tiesa, sakė popiežius, pirmiausia reiškia gerbti žmogaus asmenį, jo gyvybę ir fizinę neliečiamybę. Niekas neturi teisės kėsintis į kito žmogaus gyvybę, ypač jei jis neturi galimybės apsiginti. Grįsti taiką tiesa taip pat reiškia užtikrinti kiekvienam žmogui laisvę ieškoti tiesos, reikšti mintis ir jas skleisti. Neišmanymas, išankstiniai nusistatymai lengvai perauga į konfliktus, dėl to labai svarbu rūpintis švietimu ir ugdymu. Nepriimtina, sakė Pranciškus, kad dalis gyventojų būtų išstumta iš švietimo sistemos, kaip tai vyksta su Afganistano moterimis. Taika taip pat reikalauja, kad religijos laisvė būtų visuotinai pripažinta. Nerimą kelia tai, kad yra žmonių, kurie persekiojami vien dėl to, kad viešai išpažįsta savo tikėjimą, ir kad daugelyje šalių religijos laisvė yra suvaržyta. Tokiomis sąlygomis gyvena maždaug trečdalis pasaulio gyventojų.
Taikos kūrimui reikia siekti teisingumo, sakė Pranciškus ir čia pat pridūrė, kad, kai kalbama apie teisingumą tarptautinės bendruomenės gyvenime, jis visų pirma reiškia tarptautinės teisės normų laikymąsi. Dabartinis karas Ukrainoje dar labiau išryškino krizę, kurią jau seniai išgyvena po Antrojo pasaulinio karo sukurta daugiašalių tarptautinių santykių sistema ir jos veikimą užtikrinanti Jungtinių Tautų Organizacija. Reikia grįžti prie dialogo, tarpusavio įsiklausymo ir derybų, skatinti bendrą atsakomybę ir bendradarbiavimą siekiant bendrojo gėrio.
Trečioji taiką grindžianti didžioji vertybė yra solidarumas. Pastarųjų metų pandemijos patirtis dar kartą parodė, kad mums reikia vieniems kitų, kad niekas negali išsigelbėti vienas. Gyvename pasaulyje, kuris taip tarpusavyje susijęs, kad kiekvieno iš mūsų veiksmai atsiliepia visiems. Kalbėdamas apie solidarumą, kaip taikos pagrindą, popiežius paminėjo tris sritis, kuriose tarptautinio solidarumo šiandien labiausiai reikia: pirmoji – ta migracija, kuri paveikia ištisus planetos regionus; antroji – susijusi su ekonomika ir darbu, trečioji – rūpinimasis gamta, visų žmonių bendrais namais.
Galiausiai, taika neįmanoma be laisvės. Reikia siekti, kad tarptautinės bendruomenės gyvenime neliktų vietos tautų laisvės, valstybių teritorinio vientisumo ir saugumo pažeidimams, nepriklausomai nuo jų teritorijos dydžio ar gynybinių pajėgumų. Tai bus įmanoma, jei žmonija netoleruos patyčių ir agresijos, jei sugebėsime žiūrėti į kitą žmogų ne kaip į priešą, su kuriuo reikia kovoti, bet kaip į brolį, kurį reikia gerbti ir mylėti.
„Būtų gražu, jei susirinkę tokia proga, kaip šiandien, galėtume tik dėkoti Viešpačiui už tai, ką jis mums dovanoja, ir nebūtume priversti vardyti dramatiškų situacijų, kurios vargina žmoniją. Tačiau, – kaip sakė Jonas XXIII, – reikia tikėtis, kad susitikdami ir kalbėdamiesi žmonės sugebės atrasti juos siejančius ryšius, kad tarp jų ir jų tautų įsivyraus ne baimė, o meilė, – baigė popiežius savo kalbą ambasadoriams. – Tai mano naujametinis linkėjimas jums ir šalim, kurioms atstovaujate.“
*
Šiuo metu diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu palaiko 183 valstybės bei Europos Sąjunga ir Maltos Ordinas. Romoje reziduoja 91 šalies ambasadoriai. Savo atstovybes prie Šventojo Sosto taip pat turi Arabų lyga, Tarptautinė migracijos organizacija ir Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisariatas.
Lietuvos Respublikos ryšiai su Šventuoju Sostu siekia 1922 m., kai popiežius Pijus XI pripažino po Didžiojo karo sukurtą naują Lietuvos valstybę. 1927 m. buvo užmegzti oficialūs diplomatiniai santykiai. Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, Šventasis Sostas nepripažino aneksijos ir leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei. Normalūs Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai buvo atkurti 1991 m. Šiuo metu Šventajam Sostui Lietuvoje atstovauja apaštališkasis nuncijus arkivysk. Petar Antun Rajič; Lietuvai Vatikane atstovauja ambasadorė Sigita Maslauskaitė Mažylienė. (jm / Vatican News)
