Šiomis dienomis maronitų apeigų Katalikų Bažnyčios bendruomenės Libane, Sirijoje bei išeivijoje dalijasi džiugia žinia – su popiežiaus Pranciškaus pritarimu trys broliai Massabki, XIX amžiaus vidurio kankiniai ir palaimintieji, bus skelbiami šventaisiais. Apie šią, jo žodžiais tariant, Kalėdų dovaną pranešė Libano maronitų patriarchas kardinolas Bechara Rai. Kanonizacijos data bus pranešta vėliau.
Broliai Pranciškus, Abdelis Moti ir Rapolas Massabki yra gerai žinomi tarp maronitų tikinčiųjų. Kartu su aštuoniais pranciškonais kankiniais jie buvo paskelbti palaimintaisiais 1926 metų gegužės mėnesį, pritarus Pijui XI. Jie yra šių laikų kankiniai tūkstantmetes šaknis turinčioje maronitų bendruomenėje.
Broliai Massabki gyveno dabartinės Sirijos sostinėje Damaske ir buvo kilę iš gerbiamos šeimos, kurios atstovai čia gyveno keletą šimtų metų. Kraštas tuo metu priklausė Osmanų imperijai, tačiau aktyviai veikė tuometinės kolonijinės galybės Prancūzija ir Didžioji Britanija. 1860 metų pavasarį ir vasarą Libane kilo pilietinių susirėmimų, turėjusių religinį ir geopolitinį matmenį, tarp musulmonų ir drūzų, remiamų britų, bei krikščionių, remiamų prancūzų. Kovose, gaisruose žuvo apie 22 000 maronitų. Iš Libano įtampa persikėlė į gretimą Siriją, o čia ją ciniškai kurstė kai kurie vietiniai valdytojai, įžvelgę galimybę gauti naudos sau ir savo klanui. 1860 metų liepą buvo padegtas Damasko krikščionių kvartalas. Gaisras truko penkias dienas ir sunaikino apie 3800 namų. Kilo pogromai, kurių metu žuvo, spėjama, apie 12 000 krikščionių. Osmanų imperijos pareigūnai ir kariuomenė, labiau simpatizavę musulmonams, apsiribojo stebėtojų vaidmeniu ir, nors konfliktui įsiliepsnojus įvairūs lyderiai pradėjo jį ramdyti, prireikė Prancūzijos inicijuotos tarptautinės karinės ekspedicijos, kad jis būtų užgesintas. Šiame kontekste įvyko ir šventaisiais skelbsimų brolių kankinystė.
Visi trys broliai Massabki buvo labai pamaldūs maronitai, glaudžiai susiję su pranciškonų bendruomene Damaske: visi trys buvo pranciškonų tretininkai. Vyriausiasis brolis Pranciškus, kone šešiasdešimties metų amžiaus, buvo sėkmingas šilko pirklys, gerbiamas ir išmintingas vyras, į kurį ne kartą patarimo ar pagalbos kreipdavosi kiti žmonės, įskaitant maronitų patriarchatą. Kasdien kalbėdavo Rožinio ir kitas maldas, dažnai dalyvaudavo Mišiose, dosniai aukodavo vargšams, vakarais vesdavo šeimos maldą, praktikuodavo ilgus pasninko laikotarpius. Buvo aštuonių vaikų tėvas.
Pagal amžių antrasis brolis – Abdelis Moti – buvo penkių vaikų tėvas ir ilgą laiką mokytojavo Damasko pranciškonų mokykloje, po to buvo atidaręs savo parduotuvę, tačiau verslui neįsibėgėjus ją uždarė. Mėgdavo ilgai melstis tiek pranciškonų koplyčioje, tiek maronitų bažnyčioje.
Jauniausiasis brolis Rapolas buvo viengungis ir daugiausia laiko skirdavo vyresniųjų brolių bei pranciškonų reikalams, dažnai stabtelėdamas pranciškonų koplyčioje. Vakarais visi broliai ir kiti šeimų nariai susirinkdavo, sukalbėdavo vakarinę maldą ir kartu leisdavo laiką. Beje, nors dėl jų gilaus tikėjimo nekyla abejonių, reikia pridurti, kad savo laiko kontekste jie neatrodė išskirtiniai: daugelis šeimų praktikavo intensyvų religinį gyvenimą.
Pasak surinktų liudijimų, visiems trims broliams – susirinkusiems pranciškonų bažnyčioje – buvo pasiūlyta išgelbėti savo gyvybę atsiverčiant į islamą ir visi trys to atsisakė. Vyriausiasis iš jų, Pranciškus, užpuolikams pasakė, kad jų siuntėjas gali pasiimti jo pinigus, o jie – jo gyvybę, tačiau niekas neatims jo tikėjimo ir nenužudys jo sielos. Išsižadėti Kristaus atsisakė ir kiti du broliai. Visi buvo ten pat nužudyti – kardais, kirviais, kalavijais – kartu su pranciškonais.
Beje, nors 1860 metų pogromuose žuvę krikščionys gyvybės neteko nuo musulmonų ir drūzų rankų, reikia paminėti, kad daug musulmonų ištiesė ir pagalbos ranką, nepritarė ir priešinosi tiems, kurie kurstė tarpreliginį konfliktą. Išsiskyrė Damaske gyvenęs alžyrietis šeichas Abdas al-Qaderas, išgelbėjęs daugiau nei tūkstantį krikščionių, keli kiti aukšto socialinio rango musulmonai arba vadovaujančias pareigas ėję musulmonai suteikė apsaugą krikščionims, taip pat buvo paprastų musulmonų šeimų, kurios nuo minios įniršio slėpė kaimynus krikščionis.
Kalbant apie šiuos XIX amžiaus įvykius dabartinėse Libano ir Sirijos teritorijose, daug kas mini „kraujo ekumenizmą“. Tai ne graži sąvoka, bet tikrovė – į viena susimaišė maronitų, lotynų apeigų, taip pat graikų melkitų – kurių taip pat žuvo tūkstančiai – kraujas. (RK / Vatican News)
