Vienas iš artimų Benedikto XVI bendradarbių buvo italų kardinolas Tarcisio Bertone, buvęs Genujos arkivyskupas, pakviestas užimti Popiežiaus valstybės sekretoriaus pareigas ir padėti spręsti įvairaus spektro klausimus.
Panzerkardinal, gyvenimo tikrovės nepaisantis konservatorius, tolimas žmonėms teologas, formalus ir kietas doktrinos gynėjas – visi šie paplitę apibūdinimai buvo melagingi ir neteisingi, interviu italų dienraščiui La Stampa ir l’Osservatore Romano paskelbtame straipsnyje pažymėjo kardinolas T. Bertone. Pasak jo, popiežiaus J. Ratzingerio intelektualiniam ir žmogiškam atvirumui buvo svetima bet kokia diskriminacija. Visi buvę arti jo, nuo durininko iki aukščiausių pareigūnų, gali patvirtinti, jog J. Ratzingeris buvo malonus, nuolankus, dėmesingas ir jautrus žmogus. Jis buvo gailestingas: pakanka atsiminti vadinamąjį „Vatileaks“ epizodą, kurio kaltininkui – dokumentus pavogusiam buvusiam popiežiaus namų liokajui – Benediktas XVI paprašė skirti kitą darbo vietą, kad galėtų išlaikyti savo šeimą.
Kita vertus, jis siekė ginti tikėjimą tų, kurie neturi kultūrinių priemonių atsispirti nukrikščionėjusio, materialistinio ir sekuliarizuoto pasaulio pasiūlymams. Kaip ir daugelis kitų, kardinolas T. Bertone priminė įspūdingą Benedikto XVI teologinį palikimą, pradedant nuo garsiojo 1968 metų „Krikščionybės įvado“ ir baigiant trilogija apie Jėzų iš Nazareto, nepamirštant ir enciklikų. Skaitant šiuos raštus atsiveria Josepho Ratzingerio perspektyvos plotis ir modernumas.
2005 metų kalėdiniu laikotarpiu paskelbtoje enciklikoje Deus caritas est popiežius nustebino visus agapės, dieviškos meilės, ir eroso, kūniškos meilės, sugretinimu ir suderinimu: abi dimensijos yra fundamentalios. Vienos iš jų atsisakymas ar nuvertinimas galiausiai nuvertina ir kitą. Ir priešingai, jų harmoninga vienybė žmogui leidžia iš tiesų tapti savimi pačiu. 2007 lapkritį paskelbtoje enciklikoje Spe salvi Benediktas XVI kalbėjo apie viltį, kuri mums tokia reikalinga, bet kuri taip dažnai pasimeta pasaulio audrose. Pamatinis klausimas yra toks – koks yra vilties pagrindas? Dažnai juo laikome technologijų pažangą, nors netrūksta įrodymų, kad jei šios pažangos nelydi etikos pažanga ir vidinio žmogaus augimas, ji nesunkiai panaudojama blogio pažangai. 2009 metais paskelbta trečioji enciklika Caritas in veritate apie tuometinės ekonominės krizės ir iškreiptų ekonominių mechanizmų priežastis, pasekmes bei sprendimą – naują ekonomikos ir žmogaus paradigmą. Benediktas buvo tvirtai įsitikinęs, kad ekonomikos sektoriaus veikimas atitinkamai tiesai apie žmogų ir bendrąjį gėrį yra būtina teisingumo prielaida.
Pasak kardinolo T. Bertone, pirmą kartą apie ketinimą atsistatydinti jis iš popiežiaus Benedikto XVI išgirdo 2012 pavasarį ir, neslepia buvęs jo bendražygis, stengėsi atitolinti tokį žingsnį. Tačiau kuo toliau, tuo Benedikto XVI ryžtas buvo tvirtesnis: po ilgos meditacijos maldoje jis buvo įsitikinęs, kad tai teisingas ir Dievo valią atitinkantis pasirinkimas. 2012 vasarą popiežius jau buvo apsisprendęs. Tų metų pabaigoje buvo paskelbta paskutinioji trilogijos apie Jėzų iš Nazareto dalis, o 2013 vasario 11, minint Lurdo Dievo Motiną, Benediktas XVI paskelbė apie savo atsistatydinimą.
Beje, kardinolas T. Bertone patvirtino, kad popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metu buvo iš tiesų rimtų ketinimų tuometinį Buenos Airių arkivyskupą, kardinolą Jorge M. Bergoglio, skirti vienos svarbios Šventojo Sosto dikasterijos vadovu, tačiau svarstymai užsitęsė. O vėliau paaiškėjo, kad kardinolo Bergoglio vieta iš tiesų Vatikane, tik ne vieno iš Kurijos vadovo pareigose, o popiežiaus soste. (RK / Vatican News)
