Mūsų skausmas suprantamas, mūsų pyktis pateisinamas, bet, jei leisime mus užvaldyti neapykantai, nebūsime geresni už priešą. Turime melstis už priešus ir jiems linkėti didžiausio gėrio: o tai nėra jų sumanymų išsipildymas, bet Dievas jų širdyje, samprotauja Ukrainos lotynų apeigų vyskupas Pavlas Gončarukas. Jis nekalba tuščiai: jo vadovaujamoje Charkivo ir Zaporižios vyskupijos teritorijoje karo veiksmai vyksta nuo 2014 metų.
„Kai meldžiamės už ką nors arba patys prašome maldos, daugiausia dėmesio skirdami gerovei ir sveikatai, dar nepasiekiame iš tiesų krikščioniško lygio. Negalime apsiriboti vien tokiais prašymais. Malda yra santykis su Dievu, kuris yra didžiausias mūsų gėris. Ir savo priešams turime tokio gėrio linkėti – Dievo, kurį priimti į savo širdį, gerbti ir sekti paskui jį yra žmogui didžiausias gėris. Ir aš, kaip krikščionis, melsdamas už savo priešus meldžiu, kad jų širdyse apsigyventų Dievas. Jėzus pyko ant aukštųjų kunigų, kuriuos išvadino pabaltintais antkapiais ir apšaukė. Įpykęs Jėzus išvarė prekeivius iš šventyklos. Bet ar norėjo jų pražūties?, – nesenoje meditacijoje apie maldą klausė vyskupas ukrainietis. – Taigi, ko meldžiame ir prašome savo priešams? Kad Dievas ateitų į jų širdis ir jie atsiverstų: to prašome. Neprašome jiems sveikatos ir neprašome, kad jiems viskas pavyktų – pavyktų mus nužudyti. Prašome, kad Dievas ateitų į jų širdis, nes tada žmogus pasikeičia. Esame girdėję daug liudijimų apie tokį pasikeitimą. Tad meldžiuosi už Putino atsivertimą ir už visų, kurie organizavo šį karą, atsivertimą. O kaip Dievas pasielgs, nežinau – galbūt suteiks galimybę pagalvoti, atgailauti ir atsiversti per ilgus metus kalėjime“.
„Mūsų skausmas ir pyktis yra teisingi, ir mūsų įniršis yra pagrįstas, bet jie neturi tarti paskutinio žodžio. Užjaučiu kiekvieną auką, man labai skaudu, bet prašau Dievo nepamiršti nusikaltėlių. Žinau, kad tai labai sunku. Nors neturėjau palaidoti savo vaikų ar tėvų, man taip pat skaudu. Jei pasiduočiau šioms emocijoms, jausmams, norėčiau, kad Putino gyvenimas kuo greičiau baigtųsi, kad jį nužudytų. Tačiau patiriu, koks geras yra Dievas, kaip jis kenčia, ir noriu būti jo pusėje. Jei leidžiame pykčiui ir neapykantai, net kai jie teisingi, valdyti mus, kur tada yra Dievas? Tada mes išstumiame Dievą, atmetame jo logiką ir nesame geresni už savo priešą, išskyrus tai, kad mes ne puolame, o ginamės. Tragiška, kai auka supanašėja su agresoriumi, nes tada ji pralaimi du kartus. Todėl neturime teisės leisti, kad neapykanta užpildytų mūsų širdis, neturime teisės sunaikinti savyje Dievo dvasią, meilės dvasią ir nustoti norėti atsivertimo“, – sakė Charkivo ir Zaporižios vyskupas P. Gončarukas. (RK / Vatican News)
