Gruodžio 26-ąją, antrąją Viešpaties Kalėdų dieną, kai pagal Bažnyčios liturginį kalendorių minimas šv. Steponas, diakonas, pirmasis kankinys, popiežius vadovavo vidudienio maldai Šv. Petro aikštėje. Jis atkreipė dėmesį į dvipusę aplinkybę: pradėjome Kalėdų aštuondienį, kad geriau į jas įsigyventume. Bet stebina, kad jo metu minimos dramatiškos figūros ir aplinkybės – šv. Steponas ir karaliaus Erodo paliepimu nužudyti šventieji nekaltieji vaikeliai.
Tarsi liturgija norėtų mus atitraukti nuo dabartinio meto šviesų, pietų ir dovanų. Kodėl?
„Nes Kalėdos nėra pasaka apie karaliaus gimimą, bet Gelbėtojo, kuris išvaduoja mus iš blogio, sau prisiimdamas mūsų blogį – savanaudiškumą, nuodėmę, mirtį – atėjimą“, – pažymėjo popiežius Pranciškus. O kankiniai yra tie, kurie panašiausi į jį. Popiežius priminė, jog krikščioniškoje terminijoje žodis „kankinys“ yra kilęs iš graikiško žodžio „liudytojas“: kankiniai yra liudytojai, jie yra mūsų broliai ir seserys, kurie savo gyvenimu parodė Jėzų, įveikusį blogį gailestingumu. Ir mūsų dienomis yra daug kankinių.
„Šiandien meldžiamės už tuos persekiojamus brolius ir seseris, kurie liudija Kristų. Tačiau ir patys savęs turime paklausti: ar mes jį liudijame? Kaip galime tai daryti geriau? Mums gali padėti būtent šventojo Stepono figūra“, – tęsė popiežius.
Apaštalų Darbuose rašoma, kad jis buvo vienas iš septynių diakonų, kuriuos Jeruzalės bendruomenė išrinko ir pašventė tarnystei prie stalo ir artimo meilei (žr. Apd 6, 1–6). Taigi, pirmasis Stepono liudijimas buvo išreikštas ne žodžiais, bet artimo meile, tarnaujant tiems, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos. Kita vertus, Steponas, kaip skaitome toliau Apaštalų darbuose, neapsiriboja vien šia pagalba, bet taip pat kalba apie Jėzų, apie savo tikėjimą, apie Dievo žodį ir apaštalų mokymą (žr. Apd 7). Tai antrasis jo liudijimo matmuo: priimti Dievo Žodį ir perteikti jo grožį, pasakoti, kaip susitikimas su Jėzumi keičia gyvenimą. Ši tiesa jam buvo tokia svarbi, kad jis nesileido įbauginamas persekiotojų grasinimų, nors buvo aišku, kad viskas krypsta į labai blogą pusę. Artimo meilė ir skelbimas – dvi šv. Stepono savybės. Bet galbūt dar svarbesnis liudijimas yra šių savybių sujungimas. Būtent tai iškyla akimirką prieš jo mirtį, kai, pagal Viešpaties pavyzdį, atleido savo žudikams (Apd 6, 60).
„Štai atsakymas į mūsų klausimą: mūsų liudijimas bus geresnis per artimo meilę broliams ir seserims, ištikimybę Dievo žodžiui ir atleidimą. Meilė, Dievo Žodis, atleidimas“, – sakė popiežius Pranciškus antrąją Kalėdų ir šv. Stepono, pirmojo kankinio, liturginio minėjimo dieną. Būtent atleidimas, pabrėžė jis, rodo, ar iš tiesų praktikuojame artimo meilę ir gyvename pagal Viešpaties žodį. Šventasis Tėvas pažymėjo, komentuodamas žodžio „atleisti“ italų kalba bendrumą su žodžiu „dovanoti“, jog atleidimas yra viena iš didžiausių dovanų, kurią galime duoti kitam žmogui, nes patys tokią dovaną gavome iš Jėzaus.
„Pagalvokime apie savo gebėjimą atleisti šiomis dienomis, kai tarp daugelio žmonių galbūt sutinkame ir tuos, su kuriais nesugyvenome, kurie mus įskaudino, su kuriais niekada nesusitaikėme. Prašykime ką tik gimusio Jėzaus naujos širdies, gebančios atleisti: stiprybės melstis už tuos, kurie mums padarė blogų dalykų, ir žengti atvirumo bei susitaikymo žingsnius. Tegul Marija, kankinių Karalienė, padeda mums augti meilėje, meilėje Dievo Žodžiui ir atleidime“, – linkėjo popiežius. (RK / Vatican News)
