Ketvirtadienio, gruodžio 22 d., rytą įvyko kasmetinis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Romos kurijos institucijų vadovais.
Pasak Pranciškaus, dabartinis metas, kai rengiamės švęsti Kristaus gimimą, yra labai tinkamas laikas pažvelgti į savo gyvenimą. Ateidamas į pasaulį Dievo Sūnus pasirinko neturtą, kuris reiškia ne tik gėrybių neturėjimą, bet visų pirma tenkinimąsi tuo, kas yra esminga, atsisakymą visko, kas nereikalinga ir kas gali tapti kliūtimi kelyje į šventumą.
Žvelgdamas į besibaigiančių metų įvykius Bažnyčios gyvenime, popiežius visų pirma paminėjo šiemet sukakusias Vatikano II Susirinkimo pradžios šešiasdešimtąsias metines. Kas gi buvo Susirinkimas? Pasak Pranciškaus, jis visų pirma buvo proga atsiversti visai Bažnyčiai. Kaip ne kartą istorijoje, taip ir mūsų laikais, kaip tikinčiųjų bendruomenė esame kviečiami atsiversti. Atsivertimo priešingybė, tęsė Pranciškus, yra užsifiksavimas, t. y. paslėptas įsitikinimas, kad daugiau nebereikia stengtis suprasti Evangeliją, kad Jėzaus žinią galima suvesti į vieną visada galiojančią formą.
Pranciškus sakė, kad galvodami apie atsivertimą, mes kartais jį suvokiame kaip vienkartinį įvykį – kaip blogio atpažinimą ir gėrio pasirinkimą. O iš tiesų blogis prisitaiko, tampa vis klastingesnis, užsimaskuoja, kad būtų sunku jį atpažinti. Dėl to reikia atsiminti, kad atsivertimas – tai nuolatinė kova. Negalima neribotai pasitikėti savimi, savo strategijomis. Netgi kai kurias nesėkmes turime priimti kaip malonę, nes jos mums primena, kad turime pasitikėti ne savimi, o tik Viešpačiu. Mums, kaip Bažnyčiai, nesėkmės primena, kad vis iš naujo į centrą reikia kelti Kristų.
Taip pat negana tik smerkti blogį, nes vien tik smerkimas gali sudaryti iliuziją, kad išsprendėme problemą. Iš tikrųjų svarbiausia yra būti pasirengusiems keistis, nesileisti įkalinamiems blogio logikos. Šiuo požiūriu labai svarbi dorybė yra budrumas. Būtų naivu manyti, kad vieną kartą pašalinus blogį iš savo gyvenimo, jis daugiau nesugrįš. Iš tikrųjų po kurio laiko jis vėl pasirodo nauju pavidalu. Jei anksčiau jis atrodė šiurkštus ir brutalus, sugrįžęs jis gali būti prisidengęs apsimestinio gerumo ir mandagumo kauke. Tuomet vėl turime jį atpažinti ir demaskuoti.
Kiekvienas iš mūsų galime pasiklysti, kaip Kristaus palyginimo avis, arba nusigręžti nuo Tėvo, kaip jaunesnysis sūnus. Tai ir yra nuodėmės, kurios pažemina žmogų, bet Dievo malonės palaikomi mes galime iš jų vaduotis. Tačiau, pabrėžė popiežius, dirbantieji Šventojo Sosto institucijose turi saugotis pagundos manyti, kad tarnystė pačioje Bažnyčios širdyje juos daro savaime saugius, kad jiems nereikia atsiversti. Yra kaip tik priešingai – čia dirbantiesiems gresia didesnis pavojus nei visiems kitiems, nes gundytojas ateina ne garsiai triukšmaudamas, bet prisidengęs mandagumo kauke.
Savo kalboje Romos kurijos vadovams popiežius taip pat kalbėjo apie Kalėdų skelbiamą taikos žinią, kurios taip labai pasigendame dabartiniu metu. Galvoju apie kenčiančią Ukrainą ir apie daugybę konfliktų, vykstančių įvairiose pasaulio dalyse, sakė Pranciškus. Karas ir smurtas visada blogai baigiasi. Religija neturi skatinti konfliktų. Evangelija visada yra taikos Evangelija, ir joks karas negali būti skelbiamas šventu karu Dievo vardu. Popiežius pakartojo Bažnyčios skelbiamą įsitikinimą, kad taikos kultūra turi būti kuriama ne tik tarp žmonių ir tautų, bet visų pirma kiekvieno iš mūsų širdyje. Jei norime, kad liautųsi karai ir įsiviešpatautų taika, kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Kad karai liautųsi, reikia atleidimo, nes kitaip teisingumas tampa kerštu, o meilė suprantama tik kaip silpnumo forma.
Baigdamas popiežius palinkėjo savo bendradarbiams, vadovaujantiems Romos kurijos institucijoms, švęsti Kalėdas su dėkingumu, atsivertimu ir ramybe širdyse. (jm / Vatican News)
