Mes turime iš naujo atsispirti nuo žmogiškosios darbo vertės: darbe susiriša asmeninis pašaukimas ir bendruomeninis matmuo. Per darbą asmuo realizuojasi, išvysto sugebėjimus ir talentus, patiria brolybę, kuria socialinę draugystę ir gerina pasaulį, kuriame gyvena, gruodžio 19 dienos audiencijoje vienai iš didžiausių Italijos profesinių sąjungų (CGIL) delegacijai sakė popiežius Pranciškus. Tuo tarpu dabartinė technokratinė sistema neretai aukoja teisingumą ir žmogiškąją darbo vertę.
Per darbą, pridūrė popiežius, mezgasi begalė ryšių tarp įvairiausių kompetencijų, atsiranda ekonominiai ir politiniai projektai, kurie tampa demokratijos audinio dalimi. Tai nėra dalykai, kuriuos galima sumanyti prie arbatos stalelio. Jie gimsta konkrečioje ir kūrybingoje fabrikų, dirbtuvių, žemės ūkio įmonių, amatininkų, statybų aikštelių, mokyklų, viešųjų institucijų patirtyje. Šia prasme darbas kuria visuomenę.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, jis norėjo priminti šią perspektyvą, nes yra įsitikinęs, jog viena iš svarbiausių profsąjungų užduočių yra ugdyti darbo prasmės jausmą. Tai turi būti viena iš sveikos ekonomikos sudėtinių dalių. Atsisakyti investuoti į žmones dėlto, kad šią akimirką gautume daugiau pelno, yra itin blogas sandoris visuomenei.
Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į tai, ką pavadino iškraipymais darbo ir ekonominių santykių aplinkoje, kurias kelia išmetimo kultūra. Pavyzdžiui, kodėl moterys uždirba mažiau už vyrus? Kodėl moterys yra atleidžiamos, vos tik paaiškėja, kad laukiasi? Kodėl menkai vertinamas jaunų žmonių darbas, dėl ko jie negali padaryti svarbių gyvenimo pasirinkimų? Kodėl sunkiausi darbai neretai turi mažiausiai garantijų? Pernelyg daug žmonių darbe patiria išnaudojimą ar visai neranda darbo.
Pernelyg daug – kone kasdien apie tai skaitome ir girdime – žmonių, kurie žūsta darbe arba sužalojami. Kiekviena tokia mirtis yra netektis visai visuomenei. Negalime apsiriboti mirčių skaičiavimu, turime atsiminti ir žuvusiųjų vardus. Nes asmuo nėra skaičius. Nes „nelaimingas atsitikimas“ yra drama šeimoms ir bendruomenei. Nes negalime leisti, kad pelnas ir asmuo būtų tame pat lygyje. Pinigų stabmeldystė pamina žmonių orumą ir nepaiso skirtumų.
Toliau stebime asmenų išnaudojimą darbe. Kai kurios išnaudojimo formos yra atviros ir žiaurios, kone vergiškos. Kitos labiau subtilios – pavyzdžiui, jau minėtos prastesnės sąlygos motinystės atveju. Neturėtų būti karo bei prieštaravimų tarp šeimos ir darbo. Pastaraisiais keliais metais ryškėjo dar vienas reiškinys: žmonės turi darbą, tačiau negali išlaikyti šeimų ir optimistiškai žvelgti į ateitį. Daug žmonių, jaunų ir nelabai, nori išeiti iš darbo – ne todėl, kad nenorėtų dirbti, o todėl, kad darbo vietoje, darbinėje aplinkoje trūksta žmogiškumo. Sunki yra migrantų, žmonių su negalia, darbo netekusiųjų padėtis. Visais šiais atvejais turi kalbėti, veikti, tarpininkauti ir siūlyti profsąjungos, taip pat ir tada, kai asmuo nėra jos narys. Profsąjungos tarsi stovi darbo sargyboje.
Kita vertus, jos turi kurti sąjungas, o ne sterilias priešpriešas. Žmonėms reikia socialinės taikos, ypač dabartiniu istoriniu momentu. Ugdymas taikai darbo vietose, kuriose konfliktai nėra retenybė, yra svarbus uždavinys.
„Patikiu jus šventojo Juozapo globai, kuris žinojo, kaip gražu, nors gal ir sunku, gerai atlikti savo darbą ir kaip malonu uždirbti duonos šeimai. Pažvelkime į jį ir jo gebėjimą ugdyti per darbą. Visiems jums ir jūsų artimiesiems linkiu ramių Kalėdų“, – sakė popiežius audiencijoje Italijos profsąjungos delegacijai. (RK / Vatican News)
