Prieš beveik dešimtį metų, 2006-ųjų rudenį, Regensburgo universitete tuometinis popiežius Benediktas XVI pasakė daug triukšmo sukėlusią kalbą. Tada daug kas piktinosi jo žodžiais. Gal ne tiek iš pagarbos islamui, kiek dėl reliatyvistinės tolerancijos idealo ir politinio apdairumo sumetimais. Kaip jis galėjo taip neprotingai, taip nediplomatiškai kalbėti?! Juk musulmonai įsižeidė! Bažnyčios reputacija nukentėjo! Tai politiškai nekorektiška!.. Tiesa, prisimenant Sokrato ir Jėzaus iš Nazareto likimus, buvo galima jau seniai suprasti, kad nei filosofija, nei religija nėra politinio korektiškumo sritys. Nors ir vieną, ir kitą pasmerkiant viešas diskursas buvo religinis, atidžiau pažiūrėjus darosi akivaizdu, kad iš tikrųjų abu tapo politinio žaidimo aukomis.
Labai panašu, kad ir dabar sprogdinantis, terorizuojantis islamas tėra priemonė kažkieno politiniams siekiams įgyvendinti. Graudu ir ironiška tai, kad abiejose barikadų pusėse yra ideologijos, kurios galiausiai naudingos toms pačioms jėgoms. Islamizmo ideologija (kurios gal nereikia skubėti tapatinti su islamo religija) skatina žmones eiti ir žudyti. Vakarietiška teisių, laisvių ir reliatyvizmo ideologija neleidžia veiksmingai gintis. Po išpuolio Niujorke buvo iškilmingai ir tvirtai teigiama, kad bus imtasi visų priemonių, tačiau štai praėjo jau beveik penkiolika metų, tai šen tai ten drioksi sprogimai (beje, socialiniuose tinkluose aptarinėjami nebūtinai yra patys didžiausi ar tragiškiausi), o jokios strategijos kaip nebuvo, taip ir nėra. Griežti tikrinimai oro uostuose ar slaptųjų tarnybų darbas tegali būti pagalbinė priemonė, tai ne ta jėga, kuri gali spręsti politines problemas, bet atrodo, kad kol kas tik tai ir veikia.
Dabar kai kurie Europos politikai įsidrąsino ir prakalbo apie karą. Nors kaži ar būtent tokios drąsos reikia, nes tai labiau panašu į bejėgiškumą maskuojančią bravūrą. Štai ir mūsų prezidentė pareiškė, kad į karą turi būti atsakyta karu. Tik ar taip kalbėdama ji elgiasi atsakingai? Ar ji turi apgalvotą strategiją bei taktiką, tam parengtą kariuomenę? Ar įsivaizduoja, kokios būtų pasekmės priėmus vienokį ar kitokį sprendimą? O gal jos ryžtingus pasisakymus turi įgyvendinti NATO ir šaunuolis B. Obama? Amerikiečiai niekad per daug nesibodėjo pakariauti Artimuosiuose Rytuose. Tiesa, būtent tokiais savo pakariavimais jie nemažai prisidėjo iš butelių išleidžiant ne vieną bin Ladeną ar ISIS'ą. Tačiau pagrindinis klausimas: ar mūsų idėjinis, kultūrinis ir politinis imunitetas pakankamai stiprus, kad tokį karą laimėtume? Juk čia panašiai kaip virusologijoje, svarbu ne tiek, koks virusas, svarbu, ar tavo organizmas jam atsparus. O žmonių visuomenių imunitetas pirmiausia yra dvasinis, intelektinis ir tik po to – karinis.
Apie tai ir buvo Benedikto XVI kalba Regensburge – ne apie islamą, bet apie Europą, apie jos mąstyseną, apie proto ir tikėjimo santykį, apie ideologijų pavojų. Taip, jis paminėjo islamą, pacitavo Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo per pokalbį su vienu persų eruditu ištartus žodžius. Būtent dėl šitų citatų jis anuomet užsitraukė nemalonę. „Parodyk, ką nauja atnešė Mahometas, ir atrasi tik bloga ir nežmoniška, kaip kad tai, jog jis savo skelbtą tikėjimą nurodė skleisti kalaviju.“ Galima būtų sakyti, kad Bizantijos imperatoriaus pasisakymas buvo šiurkštus ir perdėtai drąsus, tačiau toks vertinimas būtų šioks toks anachronizmas. Tai, kas nūdienos Vakarų politikams atrodo neįmanoma, XIV a. pabaigoje, ko gero, atrodė visiškai priimtina.
Raktinė to pokalbio problema yra Dievo samprata, tiksliau, žmogaus ir Dievo santykio samprata. Imperatorius Manuelis II teigia, kad „veikti ne pagal protą yra priešinga Dievo prigimčiai“. Čia graikų filosofija ir biblinis tikėjimas kuo puikiausiai sutaria, ir jų sintezė, pagimdžiusi krikščioniškos Europos kultūrą, nėra atsitiktinė. Dievas veikia protingai, Jis apsireiškia ir vadovauja žmogui protingai, nes Jis negali nei klysti, nei klaidinti. Taip tiki Bažnyčia. O štai islamo Dievas yra toks transcendentinis, toks absoliučiai laisvas, kad Jo nesaisto netgi tiesa ar gėris, netgi Jo paties žodis. Antai Ibn Haznas tvirtina, kad Dievas neprivalo žmogui apreikšti tiesos, ir jeigu tik Jis panorėtų, žmogus turėtų būti stabmeldys.
Ar tai reiškia, kad islamas kaip toks yra iracionalaus prado nešėjas ir visos dabartinės problemos kyla iš to? Tiksliau būtų sakyti, kad pati žmogaus prigimtis yra iracionalaus prado nešėja. Žmogus niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus vien tik racionalus. Psichiatrai gerai žino, kad per daug racionalumo taip pat yra patologija. Tai, beje, daugelio socialinių ekonominių modelių silpnoji vieta. Jie kuriami taip, lyg būtų skirti šimtu procentų racionaliam žmogui, kuris viską daro protingai skaičiuodamas ir visur vadovaujasi būtent tais ekonominiais ir socialiniais principais, kuriais remiantis buvo sukurti tie modeliai. Žmogus ne vien racionalus, bet jis taip pat ir racionalus, ir būtent kaip toks jis yra žmogus – racionalumo ir neracionalumo derinys. Ir kiekviena religija turi rasti pusiausvyrą, adekvatų santykį tarp šių pradų. Islamas problemiškas kaip tik tuo, kad Dievą nukėlė per toli, taip toli, kad galiausiai tik nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis aiškins Dievo valią. Todėl islamas toks neatsparus politinėms ideologijoms. Beje, ji nuo pat pradžių buvo ganėtinai specifinis religijos ir politikos derinys, juk Mahometas tuo pat metu ir skleidė savo „tikrąją religiją“, ir stiprino savo politinę galią.
Palyginimas tarp krikščionybės ir islamo pozicijų tikėjimo ir proto santykio klausimu Benedikto XVI kalboje tėra įžanga, padedanti geriau suprasti krikščioniškos Europos kultūros pagrindus. Popiežius pabrėžia, kad trys dehelenizacijos bangos pakirto šiuos pagrindus. Mat jos pamažu susiaurino proto veiklos lauką, apribodamos jį eksperimentinio moksliškumo metodais. Netgi su žmogumi susiję mokslai, tokie kaip istorija, sociologija, psichologija, filosofija, pasidavė tokiai matematinei empirinei moksliškumo sampratai. Benedikto XVI pateikta mūsų laikų situacijos diagnozė tiesiog geniali: „Mėginant teologiją išlaikyti „mokslišką“ vadovaujantis tokiu požiūriu, iš krikščionybės belieka varganas fragmentas. Negana to: jei vien šitai yra mokslas, tada ir pats žmogus yra susiaurinamas.“ Šitaip religija ir etika nustumiama į subjektyvumo sritį. Tada „subjektas pats, remdamasis savo patyrimu, sprendžia, kas jam religiniu požiūriu yra priimtina, ir vienintele etine instancija galiausiai tampa subjektyvi „sąžinė“. Bet tada etosas ir religija praranda bendruomenę telkiančią jėgą ir tampa asmeninės nuožiūros dalyku. Tokia situacija yra pavojinga žmonijai. [...] Mėginti konstruoti etiką remiantis evoliucijos ar psichologijos ir sociologijos taisyklėmis tiesiog nepakanka.“
Toksai pats save suvaržęs ir apribojęs protas išstumia į nemokslišką, subjektyvią sritį ne tik egzistencinius klausimus, bet ir Dievo klausimą. Tuomet paradoksaliai, visiškai dėl kitų priežasčių nei islamas, jis taip pat pasidaro pavaldus ideologijoms. Be to, jis nebegali susikalbėti su kitomis kultūromis: „Protas, kurčias tam, kas dieviška, bei išstumiantis religiją į subkultūrų sritį, nebepajėgus plėtoti kultūrų dialogo.“ Popiežius pažymi, kad dėl įvairių ideologijų buvo nuvertintas pats protas. Tačiau taip juk kartu su vandeniu išpilamas ir kūdikis! „Vakarams jau nuo seno kelia pavojų antipatija jų racionalumą grindžiantiems klausimams, o tai tegali atnešti didelę žalą. Ne atsisakyti proto didybės, bet drąsiai atsiverti jo platybei – štai programa, su kuria į dabarties disputą turi įsitraukti teologija, žinodama, kad ji yra įsipareigojusi bibliniam tikėjimui.“
Kaip tik šitos žinios, šito kvietimo Vakarų viešoji nuomonė bei politikai nesugebėjo išgirsti. Ir tikriausiai ne tik todėl, kad yra seniai tapę savo oficialaus diskurso ir deklaruojamų vertybių įkaitais. Gilesnė priežastis yra kaip tik ta proto situacija, kurią taip taikliai diagnozavo Benediktas XVI. Ir kaip tik todėl, kad Europos kultūra visa galva panirusi šioje situacijoje, daugelis jau nepajėgia jos blaiviai vertinti. Juo labiau, imtis veiksmų ir tą situaciją iš esmės keisti.
Žmonės nuo seno nelinkę klausytis pranašų. Tai kokio griausmo iš dangaus dabar laukti, kad mužikas galų gale persižegnotų? Karo su terorizmu? Perdėm idealistinių Europos Sąjungos finansinių ar ekonominių projektų žlugimo? Bet kuriuo atveju galime tik tikėtis, kad tai bus ne katastrofa, o sveika krizė, proga iš esmės permąstyti savo politiką.
EDITA JANULEVIČIŪTĖ
