Penktadienio rytą popiežius Pranciškus, Romos kurijos vadovai ir darbuotojai klausėsi antrosios popiežiaus namų pamokslininko kardinolo Raniero Cantalamessa OFM Cap. adventinės meditacijos.
„Atsikelkite, vartai platieji, atsidarykite, senovinės durys, kad įžengtų Garbės karalius!“ (Ps 24, 7). Trys dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – yra tos durys, pro kurias Dievas ateina į žmogaus širdį. Prieš savaitę kalbėjęs apie tikėjimą, antrąją meditaciją pamokslininkas skyrė vilties dorybei.
Kardinolas R. Cantalamessa visų pirma priminė, kad krikščioniškoji vilties dorybė yra įsišaknijusi Senojo Testamento tradicijoje. Izraelis iš kitų aplinkinių tautų išsiskyrė tuo, kad, nepaisant visų istorinių negandų, niekada nesiliovė tikėti Dievo gerumu ir meile. Jei, pavyzdžiui, babiloniečiai mirtį suvokė dievybės, kuri nemirtingumą pasiliko tik sau, pavydą, tai Izraelis mirtį suvokė kaip nuodėmės pasekmę ir su viltimi laukė, kad nuodėmė ir mirtis būtų nugalėtos. Taip pat skirtingai nei graikų filosofai, kurie manė, kad nemirtinga siela, išsilaisvinusi iš kūno, sugrįžta į dangiškąjį pasaulį, pagal biblinę sampratą amžinybė suvokiama kaip sielos ir kūno prisikėlimas. Jėzui atėjus į pasaulį šis tikėjimas pasiekė viršūnę. Jėzus pateikė ir neginčijamą jo įrodymą pats prisikeldamas iš numirusių.
Pamokslininkas sakė, kad mes, kurie gyvename panardinti laike ir erdvėje, stokojame tinkamų kategorijų, kad galėtume aiškiai išreikšti, kaip suvokiame amžiną gyvenimą su Dievu. Dėl to apmąstyti galutinę mūsų egzistencijos prasmę mums reiškia apmąstyti krikščioniškąją viltį. Dieviškoji vilties dorybė taip pat vaidina svarbų vaidmenį evangelizacijoje. Vienas iš veiksnių, lėmusių spartų tikėjimo plitimą ankstyvaisiais krikščionybės laikais, buvo krikščionių skelbiama amžinojo gyvenimo viltis. Ir šiandien mūsų pastangos evangelizuoti pasaulį priklausys nuo to, ar sugebėsime atgaivinti viltį. Pasak kardinolo, šiandien mes tam tikra prasme gyvename netgi palankesnėje padėtyje, negu per pastaruosius keliolika dešimtmečių gyvenę krikščionys. Mums nebereikia gaišti laiko ginant krikščioniškąją viltį nuo išorinių išpuolių ir todėl mes galime daryti naudingiausią ir vaisingiausią dalyką – ją skelbti, siūlyti ir skleisti pasaulyje. Dar neseniai krikščioniškąją viltį puolė tokie mąstytojai kaip Feuerbachas, Marxas ar Nietzsche. Mūsų užduotis, susijusi su viltimi, ne filosofiškai ir teologiškai ją ginti, bet ją skelbti, parodyti ir suteikti pasauliui, kuris vis labiau grimzta į pesimizmą ir nihilizmą.
Bažnyčia negali duoti pasauliui geresnės dovanos už viltį – gryną ir paprastą viltį, viltį, kurios horizontas yra amžinybė, o garantas – Jėzus Kristus ir jo prisikėlimas. Būtent ši dieviškoji viltis yra atramos taškas visoms kitoms teisėtoms žmogaus viltims. (jm / Vatican News)
