„Ratzingerio premiją priimu kaip padrąsinimą ne sau pačiam, bet ir teologinio darbo, kaip tarnavimo Dievo tautai, misijai Jėzaus Draugijoje ir, žvelgiant plačiau, Bažnyčioje. Ratzingerio premijos priėmimas yra proga padėkoti visiems, kurie daugelį metų mane įkvėpė ir drąsino mane teologinio darbo kelyje“, – sakė prancūzų jėzuitas Michelis Fedou SJ, gruodžio 1-ąją priėmęs premiją iš Pranciškaus rankų.
Interviu Vatican News teologas paminėjo keletą jam įtaką padariusių autorių, kuriuos, popiežiaus žodžiais, galima priskirti geriausiai prancūzų teologijos tradicijai, be kurių studijų Vatikano II Susirinkimo tėvai ir mes, šiandien, neturėtume tokio plataus akiračio: Henri de Lubacą, Jeaną Danielou, Yves’ą de Congarą, jo daktarato tezei vadovavusį Bernard’ą Sesboue, kuris ir padėjo nustatyti darbo lauką – Rytų ir Vakarų Bažnyčios tėvų raštų, ypač kristologinių, tyrinėjimą.
„Bažnyčios tėvai – tai pirmųjų amžių krikščionys, kurie rūpinosi Evangelijos perdavimu ir padėjo savo amžininkams pagilinti krikščionių tikėjimo prasmę kultūriniame ir religiniame pasaulyje, kuris skyrėsi nuo Palestinos, kur gimė krikščionybė. Todėl jie turėjo atlikti, galima sakyti, įkultūrinimo darbą, kad būtų įmanoma perduoti tikėjimą ir tikėjimo supratimą nuo semitų labai skirtingame kultūriniame kontekste“, – sakė t. Michelis Fedou SJ. Pasak jo, Bažnyčios tėvų darbas skirtingose krikščioniškos minties ir bažnytinio gyvenimo srityse iš tiesų įspūdingas. Tai labai svarbus pavyzdys mums: ne ta prasme, kad turime pakartoti viską, ką jie sakė, bet ta, kad turime atlikti panašų darbą siekdami perduoti krikščioniško tikėjimo supratimą mūsų visuomenėje, šiuolaikinėse kultūrose. Pasak jėzuito, įvairūs Vatikano II Susirinkimo teiginiai, pavyzdžiui, apie Dievo tautos sąvoką ar apie tarpreliginį dialogą ir religijos laisvę yra lemiamos svarbos ir šiandien.
Paprašytas pakomentuoti popiežiaus Pranciškaus pastangas kalbėtis su musulmonais, kalbėti apie socialinę draugystę ir žmonių brolybę, jėzuitas pareiškė, kad šie gestai atitinka Vatikano II Susirinkimo dvasią ir pratęsia 1986 metų tarpreliginio susitikimo Asyžiuje, norėto šv. Jono Pauliaus II, nubrėžtą liniją.
Svarbu suprasti, kad Bažnyčia jokiu būdu neatsisako to, ką, jos manymu, turi sakyti ir liudyti pasauliui. Tačiau atsisako nuostatų, kurias praeityje kartais galėjo užimti. Pavyzdžiui, sakant, jog „už Bažnyčios ribų nėra išganymo“ atskirti žmones ar jų grupes, kartais griežtu ir grubiu būdu. Nuo Vatikano II Susirinkimo, nuo Asyžiaus susitikimo ryškėja kitas kelias: turime eiti kartu su kitų religijų tikinčiaisiais, statyti tiltus, kalbėti, o liudijimas to, ką tikime, turi būti nuolankus.
„Manau, kad popiežiaus Pranciškaus gestai yra nepaprastai svarbūs, nes liudija naują Bažnyčios požiūrį į kitus tikinčiuosius. Tai anaiptol nereiškia, kad atsisakome to, kuo tikime. Priešingai, turime nuolankiai liudyti tai, kuo tikime. Tačiau liudyti nuolatos bendraujant su tais, kurie tiki kitaip nei mes“, – svarstė prancūzų teologas. Pats būdamas prancūzų katalikų ir ortodoksų dialogo komisijos nariu, jėzuitas atsakė ir į keletą klausimų apie ekumenizmą.
Kalbėdamas apie bendros Velykų datos suderinimą, t. M. Fedou SJ priminė, jog ši kontraversija labai sena: jau II amžiuje iškilo ginčas tarp Romos Bažnyčios ir Azijos krikščionių dėl skirtingos Velykų datos. Šv. Irenėjus Lionietis tada popiežiui Viktorui pareiškė, jog svarbiau nei datos yra paties tikėjimo vienybė. Tačiau, vėlgi, dabar yra naujos sąlygos ir bendra Velykų data taptų labai stipriu Bažnyčių susitaikymo ženklu. Deja, teigiamus poslinkius šia kryptimi sulėtino ir komplikavo karas Ukrainoje, kuris apima ir vidinę ortodoksų santykių krizę. Santykiai tarp kai kurių Ortodoksų Bažnyčių ar bendruomenių tapo labai sunkūs, kartais neįmanomi. Žinoma, katalikai turi išlikti labai diskretiški: visų pirma patys ortodoksai turi taikytis tarpusavyje. Tačiau nereikia nuleisti rankų, žinome, jog ekumeninė kelionė yra ilga, reikalauja daug ištvermės ir kantrybės. (RK / Vatican News)
