II advento sekmadienio Evangelija mums pristato Joną Krikštytoją. Pasak evangelisto Mato, jis vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, mito skėriais ir lauko medumi, nepaliaudamas kvietė atsiversti. Atrodo, kad tai griežtas, radikalus, gal net kietas ir baimę keliantis žmogus. Tad kodėl Bažnyčia kiekvienais metais Joną Krikštytoją siūlo kaip pagrindinį advento pakeleivį, gruodžio 4-osios vidudienio maldos susitikime Šv. Petro aikštėje klausė popiežius Pranciškus.
Kas slypi už Jono Krikštytojo griežtumo, kietumo? Kokia jo paslaptis? Iš tiesų Jonas yra ne tiek kietas žmogus, kiek alergiškas dviveidiškumui. Jonui išgarsėjus ir tapus populiariam, prie jo artinosi, iš smalsumo ar siekdami naudos, daug veidmainiškų ir savimi patenkintų fariziejų bei sadukiejų: Jono alerginė reakcija jų atžvilgiu buvo itin stipri, nes dėl savo dviveidiškumo jie atmetė galimybę pradėti naują gyvenimą. „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“, – sako jiems Jonas. Jo griežtumas yra panašus į tėvo, kuris, matydamas savo sūnaus žlugdantį elgesį, sako jam: „Neišmesk savo gyvenimo!“ Veidmainystė yra didelė grėsmė, galinti sugriauti ir švenčiausius dalykus. Todėl ne vien Jonas, bet ir Jėzus griežtai elgėsi su veidmainiais, stengdamiesi juos sukrėsti ir pažadinti. O prisipažinusius, kad yra nusidėjėliai, Jonas krikštijo Jordano upėje.
Nes tai svarbiausia: norint priimti Dievą reikia nužengti nuo pasipuikavimo pjedestalo ir nuolankiai pasinerti į atgailos vandenį.
„Brangūs broliai ir seserys, Jono alerginės reakcijos verčia mus susimąstyti. Ar kartais ir mes nesame šiek tiek panašūs į tuos fariziejus? Galbūt į kitus žvelgiame iš aukšto, manydami, kad esame geresni už juos, kad savo gyvenimą laikome savo rankose, kad mums nereikia Dievo, Bažnyčios, brolių ir seserų, bent jau ne kiekvieną dieną“, – sakė popiežius Pranciškus. Adventas yra laikas nusimesti kaukes ir atsistoti į nuolankiųjų eilę, išsilaisvinti iš savęs pakankamumo pretenzijos, išpažinti nuodėmes, atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinome, priimti Dievo atleidimą. Taip prasideda naujas gyvenimas. Kelias į jį tik vienas – apsivalyti nuo jautimosi viršesniu, nuo formalizmo ir veidmainystės, įžvelgti kituose brolius ir seseris, nusidėjėlius, kaip ir mes, o Jėzuje – Gelbėtoją, kuris ateina pas mus tokius, kokie esame, su mūsų vargais, trūkumais, reikalingus pagalbos atsistoti, gauti atleidimą, būti išgelbėtiems.
„Ir prisiminkime dar vieną dalyką: su Jėzumi visada yra galimybė pradėti iš naujo. Visada! Jis mūsų laukia ir niekada nepavargsta“, – sakė Šventasis Tėvas, ragindamas įsiklausyti ir į mums skirtą Jono meilės šauksmą atsigręžti į Dievą. Neleiskime, kad šis adventas prabėgtų kaip paprastos kalendoriaus dienos, nes tai malonės laikas mums, čia ir dabar. „Tegul Marija, nuolanki Viešpaties tarnaitė, šiame nuolankumo kelyje padeda mums sutikti Viešpatį ir mūsų brolius bei seseris“, – meldė popiežius.
*
Po Viešpaties angelo maldos popiežius Pranciškus sveikino gausiai Šv. Petro aikštėje susirinkusius maldininkus. Kreipdamasis į lenkų piligrimus, popiežius padėkojo visiems, kurie malda ir aukomis prisidėjo prie II advento sekmadienį Lenkijoje rengiamos dienos, skirtos krikščionių bendruomenėms rytuose, įskaitant Ukrainą. Galima priminti, kad sekmadienį Lenkijoje skaitytas ukrainiečių vyskupų laiškas, kuriame dėkojama už jau suteiktą pagalbą ir prašoma remti ateinančiais sunkiais žiemos mėnesiais. Priminęs ketvirtadienį minėsimą Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę popiežius paragino Dievo Motinai patikėti mūsų maldą už taiką, ypač, pakartojo jis, Ukrainoje. (RK / Vatican News)
