Sekmadienį Romoje baigėsi Tarptautinio katalikiško veikimo forumo visuotinis suvažiavimas, sušaukiamas kas ketverius metus, išrenkantis nuolatinį sekretoriatą ir nustatantis gaires keliems metams į priekį. Šis Forumas vienija 26 šalių Katalikų veikimo organizacijas. Suvažiavimo dalyviai sulaukė popiežiaus Pranciškaus sveikinimo.
Pranciškus pasveikino naująją Tarptautinio katalikų veikimo forumo vadovybę, kuriai teks tarnauti gerokai pasikeitusiomis socialinėmis sąlygomis, nei anksčiau. Šios sąlygos yra sunkios, bet, pakartojo popiežius, sunkumai yra galimybė. Jis linkėjo būti ženklais – ne tuščiais ar mirties ženklais, tačiau vilties, jog galima įveikti sunkumus, ženklais.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, jis yra įsitikinęs, kad iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios Dievas tikisi sinodiškumo, sinodiškumo dvasios įsitvirtinimo visose jos gyvenimo srityse.
„Norėčiau jūsų paprašyti, kad šią nuostatą padrąsintumėte tarp įvairių vietinių Bažnyčių Katalikų veikimo grupių. Pagal sinodo dvasią turime išmokti klausytis vieni kitų, iš naujo išmokti meno kalbėtis su kitais, be kliūčių ar išankstinių nusistatymų, taip pat ir su tais, kurie yra išorėje ar pakraščiuose, kad atrastume artumą, kuris yra Dievo kelias“, – rašo Pranciškus Romoje susirinkusių Katalikų veikimo asociacijų delegatams.
Popiežius Pranciškus jiems taip pat palinkėjo nebūti rašomojo stalo ir paveldėtų pasiūlymų lyderiais: dokumentai yra svarbus dalykas, ankstesni pasiūlymai gali būti geri, tačiau šiandien galbūt jau nebereikšmingi. Pasak popiežiaus, itin svarbu įsiklausyti į konkrečius asmenis, mažus ir didelius, jaunus ir senus, į jų tikrovę, į neišsakytus klausimus, į neišsakytus skundus. Reikia vengti atsakinėti į klausimus, kurių niekas neužduoda.
Antra, svarbu įsiklausyti į laiko ženklus, kad Bažnyčia neliktų užsisklendusi savo reikaluose, istorijos paraštėse, savo burbule. Istorija yra sudėtinga ir prieštaringa, bet Bažnyčios uždavinys yra kūrybingai ir pranašiškai paversti ją išganymo istorija, parodyti kitokią žmonių santykių, darbo, meilės, tarnavimo galimybę.
Trečia, turime klausytis Dvasios balso. Kiekviename laikotarpyje Šventoji Dvasia mus atveria naujiems dalykams, tuo tarpu pasaulio dvasia skatina susitelkti tik į savo problemas, į savo interesus, į savo grupės poreikius.
Priešingai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, klausymasis, pridūrė Pranciškus, yra ne pasyvi, bet aktyvi veikla. Tegu jis būna tarsi misionieriškas kvėpavimas Bažnyčiai, nustatantis jos darbo ritmą. (RK / Vatican News)
