Lapkričio 13 d. popiežius Pranciškus vadovavo šeštąjį kartą minimos Pasaulinės vargstančiųjų dienos Mišioms. Nesiginkime nuo istorijos, nenusigręžkime nuo tikrovės, bet dirbkime, kad ji įgytų kitą veidą, kvietė Šventasis Tėvas.
Popiežius komentavo rūsčias sekmadienio Evangelijos eilutes apie šventyklos sunaikinimą, apie žmoniją sukrėsiančias gamtines nelaimes ir karus, apie jo paties mokinių persekiojimą (žr. Lk 11, 5–19). Šiame kontekste įsiterpia du pamokymai: neiti paskui apgaulingus mokytojus ir kitas – liudyti.
Iš kokios apgaulės mus nori išlaisvinti Jėzus? Pasak popiežiaus Pranciškaus, nuo pagundos dramatiškus įvykius vertinti prietaringai, fatališkai, tarsi artėtų pasaulio pabaiga ir nebevertėtų įsipareigoti tam, kas yra gera. Taip galvoti reiškia pasiduoti baimei. Dažnai tai žengia petys į petį su liguistu domėjimosi fantazijomis, išsigalvojimais, burtininkų pažadais ir panašiais dalykais, kurių niekada netrūksta. Ar dar vieno mesijo teorijomis, paprastai sąmokslo ir pralaimėjimo. Tokiuose dalykuose nėra Viešpaties Dvasios ir Jėzus perspėja jiems nesileisti nugalimiems, nepasiduoti baimei, nesileisti to apakinamiems. Ir, mokant įvykius skaityti tikėjimo akimis, mokiniai gali būti tikri, kad ir „plaukas nuo jų galvos nenukris“.
Žmonijos istorija yra kupina dramatiškų įvykių, skausmo, karų, sąmyšio ir nelaimių, bet Jėzus sako, kad tai nėra pabaiga ar priežastis leisti save paralyžiuoti baimei ir manyti, jog viskas prarasta. Viešpaties mokinys neleidžia, kad neviltis jį paralyžiuotų, nes jo Dievas yra prisikėlimo, vilties Dievas, visada padedantis atsistoti ir pradėti iš naujo. Krizės metu krikščionis klausia – ką man kalba Dievas, kokį konkretų gerą darbą galiu padaryti?
Kai būsite persekiojami, jums tai bus proga liudyti, Jėzaus žodžius mokiniams priminė popiežius (žr. Lk 11, 12–13), atkreipdamas dėmesį, kad šis pamokymas yra suformuluotas pozityviai – galimybė arba proga liudyti. Tai krikščioniško meno gyventi taisyklė – ir netobulomis ar visai netikusiomis gyvenimo aplinkybėmis galima kurti gėrį. Krizė, nelaimė, nesaugumas, išmėginimas ir kontrolės praradimas taip pat yra galimybė. Galime tai patikrinti peržvelgę savo pačių gyvenimus: daug svarbiausių žingsnių žengėme tada, kai buvo sunku. Ir tada galime pagalvoti apie tai, ką Jėzus galėtų pasakyti kiekvienam iš mūsų: ką darai, kai aplink sumaištis, karas, vargas, badas? Mėgini prasiblaškyti, kad negalvotum? Pramogauti, kad neįsitrauktum? Nusigręžti, kad nematytum? Klusniai prisitaikai?
„Jums bus proga liudyti“, – sako Viešpats. Šią Pasaulinę vargstančiųjų dieną Jėzaus žodis yra stiprus priminimas, kad reikia įveikti vidinį kurtumą, kuris neleidžia mums išgirsti užgniaužto silpniausiųjų skundo. Gyvename sužeistose visuomenėse ir, tiksliai pagal Evangeliją, priešais save matome smurto, neteisingumo ir persekiojimo scenarijus, susiduriame su klimato kaitos ir pandemijos sukelta krize, palikusia ne tik fizinių, bet ir psichologinių, ekonominių ir socialinių blogybių.
Ir šiandien matome, kaip žmonės kyla prieš žmones, skaudžiai stebime, kaip konfliktai aštrėja, kaip dėl karų žūsta daugybė nekaltų žmonių ir sklinda neapykantos nuodai. Šiandien dar daugiau nei vakar brolių ir seserų, pakirstų ir nusivylusių, migruoja ieškodami vilties. Tiek daug žmonių gyvena labai nesaugiai, nes trūksta darbo arba jų darbo sąlygos yra labai neteisingos. Nuo bet kokios krizės vargšai nukenčia labiausiai. Jei mūsų širdys yra nujautrintos ir abejingos, tada negirdime jų silpno skausmo šauksmo, nesugebame verkti kartu su jais ir dėl jų, nematome, kiek vienatvės ir kančios slypi net mūsų pačių miestų užmirštuose kampeliuose.
Priimkime ryžtingą ir aiškų Evangelijos kvietimą nesileisti apgaunamiems. Neklausykime pražūties pranašų, nepasiduokime žmonių poreikius instrumentalizuojančio ir pernelyg greitus sprendimus siūlančio populizmo sirenų žavesiui. Nesekime paskui netikrus mesijus, kurie tesiekia pelno, dar didesnio keleto praturtėjimo, vargšus paliekant už borto. Priešingai, ragino Pranciškus, liudykime: įžiebkime tamsoje vilties žiburius, dramatiškose situacijose kalbėkime apie Evangelijos džiaugsmą ir broliškesnį pasaulį, drąsiai stokime teisingumo, teisėtumo ir taikos pusėn, greta silpniausiųjų. Nesiginkime nuo istorijos, bet dirbkime, kad ji įgytų kitą veidą. Jėzus pažada, kad padės atrasti reikalingų jėgų labiau mylėti. Pasitikėkime tuo ir priminkime sau, kai sunkiausia: Dievas yra mano Tėvas, jis myli ir saugo mane. Būdami mylimi, mylėkime kitus.
„Negalime kaip tie, apie kuriuos kalbama Evangelijoje, likti žavėtis gražiais šventyklos akmenimis, neatpažindami tikrosios Dievo šventyklos – žmogiškos būtybės, ypač vargšo, kurio veide, istorijoje ir žaizdose yra Jėzus. Jis pats tai pasakė. Niekada to nepamirškime“, – sakė popiežius Vargstančiųjų dienos Mišių homilijoje. (RK / Vatican News)
