Lapkričio 13 d. popiežius vadovavo tradicinei sekmadienio vidudienio maldai, kurios metu kreipėsi į maldininkus ir piligrimus Šv. Petro aikštėje. Jėzaus žodžiai apie šventyklos griuvimą, apie istorijos katastrofas yra labai realistiški ir išmintingai primena, jog nereikia pernelyg pasitikėti praeinančiais dalykais. Tačiau Jėzaus intencija yra ne purenti kartėlio ir nesaugumo jausmus, bet patarti, kaip jiems atsispirti.
Jėzus savo mintis užbaigia tokiais žodžiais: „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (žr. Lk 21, 5–19). Ką reiškia ištverti? Ar tai reiškia būti kietiems, griežtiems su savimi pačiais ar su kitais žmonėmis? Vargu. Jėzus kviečia, anot Pranciškaus, tvirtai laikytis įsikibus tų dalykų, kurie iš tikro yra svarbūs, kurie brangūs jo paties širdžiai. O tai ne visada sutampa su tais dalykais, kurie patraukia mūsų dėmesį. Štai ir žmonės prie šventyklos kalba apie tai, kokiais gražiais akmenimis ir dovanomis ji papuošta. Panašiai ir mes dažnai linkstame pirmenybę teikti savo rankų darbams, savo pasisekimams, pilietinėms ir religinėms tradicijoms, sakraliems ir socialiniams simboliams. Tai svarbūs, bet praeinantys dalykai. Todėl Jėzus pataria didžiausią dėmesį sutelkti į tuos dalykus, kurie nepraeina, nepaskirti viso gyvenimo tam, kas galų gale sugrius ar bus sugriauta.
Štai kokia ištvermės prasmė – kasdien kurti gera ir stengtis mylėti, pagal Viešpaties žodį, nors aplinkybės gali skatinti nukreipti dėmesį į kitus dalykus. Pavyzdžiui, žinome, kad malda yra reikalinga, tačiau kadangi turime labai daug reikalų, vis ją atidedame. Žinome, kad gerbti taisykles, teisingumą, teisėtumą yra svarbu, bet pradedame jas apeidinėti, nes taip pasipelnome, nes taip elgiasi ir kiti gudročiai. Žinome, kad savanorystė Bažnyčioje, pavyzdžiui, vargšams, yra labai svarbi, bet matydami, kaip kai kurie visą savo laisvalaikį skiria pasilinksminimui, pradedame jausti norą viską palikti ir elgtis taip, kaip jie.
Tad ištverti reiškia atkaklų sugebėjimą išlikti geram, daryti gera. Paklauskime savęs, paragino popiežius, ar esame atkaklūs ir ištvermingi? Gal esame teisingi ir malonūs tik retkarčiais, kai patogu, o kai susierziname arba nesulaukiame atsako – nustojame tokiais būti? Ar nuosekliai gyvename tikėjimu? Ar mūsų elgesys priklauso nuo aplinkybių, o ne nuo tvirtos ir Viešpačiu pasitikinčios širdies?
Jei būsime ištvermingi, jei mūsų atsparos pagrindas bus gėris, tada neturėsime ko bijoti net ir liūdnose, blogose ar sunkiose gyvenimo situacijose, primena Jėzus. Neturime bijoti ir žmonių nuodėmių, galime mylėti ir nusidėjusį žmogų, nes būtent tokia meilė atspindi dieviškąją meilę ir yra meilės viršūnė žemėje, F. Dostojevskio žodžius pacitavo popiežius (Broliai Karamazovai, II, 6, 3). Pati ištvermė yra Dievo meilės, kuri ištikima, ištverminga ir niekada nekinta, atspindys. (RK / Vatican News)
