Lapkričio 12-ąją Šv. Petro bazilikoje prie šv. Juozapato kapo Dieviškąją liturgiją kartu su Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios didžiuoju arkivyskupu Sviatoslavu Ševčuku, kitais vyskupais ir kunigais koncelebravo ir Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
Kartu meldėsi daug vienuolių, atvykusių į Romą į šiomis dienomis vykstantį Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios vyrų ir moterų pašvęstojo gyvenimo institutų vyresniųjų tarptautinį susirinkimą. Taip pat dalyvavo tikintieji ir dvasininkai iš įvairių pasaulio kraštų, atvykę kartu melstis į Šventojo Petro baziliką.
Lapkričio 12 dieną sukanka 400 metų nuo šv. Juozapato kankinystės.
Šv. Juozapatas (Jonas Kuncevičius) gimė 1580 m. dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Volodymyre), stačiatikių šeimoje. Nuo trylikos metų gyveno, dirbo ir mokėsi Vilniuje. 1604 m. perėjęs į Rytų apeigų katalikų (unitų) Bažnyčią įstojo į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje, jam buvo suteiktas Juozapato vardas. Buvo veiklus pamokslininkas, kviečiantis atsiskyrusius brolius atkurti vienybę su Romos Bažnyčia. Vėliau tapo Polocko arkivyskupu, 1623 m. lapkričio 12 d. nukankintas Vitebske. 1867 m. paskelbtas šventuoju.
Juozapatas Kuncevičius – šventasis, sujungęs Vilnių su Ukraina, Kijevą su Roma. Bazilijonų ordinas, prie kurio įkūrimo jis prisidėjo, tapo neatsiejama Vilniaus istorijos, kultūros, religinio gyvenimo dalimi. Vilniuje jis subrendo kaip iškilus dvasininkas, pasišventęs krikščionių Bažnyčios vienybei. Kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu 1617 m. šv. Juozapatas įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, prisidėjusį prie daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros formavimosi bei modernios visuomeninės raidos.
Nuotr. iš Папська Українська Колегія Святого Йосафата
