Mūsų pasaulyje globalizavosi prekyba, technologijos ir komunikacija. Tačiau, kad globalus pasaulis būtų žmogiškas, o ne džiunglės, turi globalizuotis ir solidarumas, draugystė, empatija, dialogas – tai popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Fratelli tutti“ tezė. Kaip žinia, ši enciklika pratęsia apmąstymą, kurį 2019 popiežius pradėjo su didžiuoju Al Azharo (Egiptas) imamu Ahmadu al-Tayyibu.
2019 metų vasario 4-ąją jie abu Abu Dabyje pasirašė Dokumentą apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje, o paskutinis popiežiaus susitikimas su didžiuoju imamu, vienu iš pagrindinių sunitiškojo islamo autoritetų, įvyko visai neseniai, popiežiui lankantis Bahreino karalystėje. 2022 lapkričio 4-ąją Pranciškus ir Ahmadas al-Tayyibas dalyvavo forume „Rytai ir vakarai dėl žmonių sugyvenimo“. Po išsamaus popiežiaus kalbos pristatymo verta apžvelgti ir kelias islamo autoriteto pastabas apie tai, kaip ir kodėl vystyti civilizacijų draugystę, vengti hegemonijos ir nuolatinio konflikto.
„Netrukus išauš diena, kai Rytų ir Vakarų santykiai vėl taps visapusiški ir geri, sumažės atstumai ir išnyks sienos, atsiras tarpusavio papildomumo ir bendradarbiavimo santykiai. Tada Rytai ir Vakarai nebebus izoliuoti vieni nuo kitų, kaip buvo praėjusiame amžiuje“, – pareiškė didysis imamas. Pasak jo, Vakarams reikia Rytų išminties, religijų ir vertybių, subalansuoto požiūrio į žmogų, kūriniją ir Kūrėją, reikia rytų dvasingumo ir žvilgsnio į tikrovę, leidžiančio matyti, kad „ne viskas kas blizga, yra auksas“. Vakarams taip pat reikia Rytų rinkų, rytiečių fabrikų ir rankų, gamtinių išteklių, be kurių jų pramonė sustotų. Atlygis už visa tai negali būti dar didesnis skurdas, tamsumas ir ligos. Rytams reikia Vakarų mokslo ir pramonės gaminių, kad jie galėtų pakilti materialiai ir technologiškai. Rytams taip pat reikia naujo žvilgsnio į Vakarus: nuolankumo, geranoriškumo, geros kaimynystės ir supratingumo jų civilizacijai ir papročiams, kurie yra ypatingų aplinkybių ir įvykių, už kuriuos vakariečiai amžių bėgyje sumokėjo didelę kainą, rezultatas.
Daug musulmonų apsigyveno Vakaruose ir tapo neatsiejama visuomenių dalimi. Vakarietiškas mentalitetas paplito Rytuose, tapo tradicijų, elgsenos, pasaulėžiūros ir mąstymo dalimi. „Tai pranašauja naujų žmonių santykių ir taikios civilizacijos, kurioje išsaugomos tautų kultūros, jų savitumai ir skirtumai, o kultūrinės hegemonijos ir konfliktų išvengiama, atsiradimą“, – pareiškė didysis imamas, cituodamas vieną prancūzų intelektualą, pasak kurio Vakarai nebegali pretenduoti būti vieninteliais civilizuotumo savininkais ir kriterijumi, pagal kurį apibrėžiami kiti. Galų gale, laisvė ir lygybė negali būti pasiekti prievarta. Tokie principai labai aiškiai išreikšti ir Dokumente apie žmogiškąją brolybę: religijų ir civilizacijų santykiai turi pasižymėti abipusiu pripažinimu, bendradarbiavimu, brolybe ir taika.
Pasak didžiojo imamo, islamo doktrina pateikia alternatyvą civilizacijų konflikto teorijai. Viena, Korane nurodoma, jog Aukščiausiasis sukūrė religija, kalba, etnine kilme ir kitomis savybėmis skirtingus žmones ir taip bus toliau (žr. Koranas 11,118). Antra, skirtingumas apima tikėjimo laisvę, be kurios skirtingumas būtų neįmanomas. Todėl Korane perspėjama, kad tikėjimo reikaluose neturi būti prievartos ir kad niekas nėra visų žmonių valdovu (žr. 2, 256; 10, 99; 88, 22). Trečia, vienintelis būdas ir kelias užtikrinti žmonių skirtingumą ir tikėjimo laisvę yra taikus abipusis pažinimas (49, 13).
„Skirtumai yra tikėjimo laisvės reikalavimas, o tai savo ruožtu apima taikingus žmonių santykius“, – reziumavo imamas ir tęsė: „Islamas yra taikos religija, pripažįstanti teisę į skirtingus įsitikinimus ir nuomones. Todėl netiesa tai, kas kartais sakoma ir skleidžiama, kad kito netikėjimas pateisina kovą su juo“.
Pasak Ahmado al-Tayyibo tikėjimo laisvės neigimas yra melas apie islamą ir jo pranašo gyvenimą, nepaisant tų islamo išpažinėjų, kurie šį šmeižtą palaiko.
Savo samprotavimus didysis imamas užbaigė dviem kvietimais. Vieną jis adresavo religiniams lyderiams, intelektualams ir žurnalistams, kad jaunoji karta būtų ugdoma, atitinkamai bendroms religinėms vertybėms, jog kultūrų skirtingumas turtina žmonių civilizacija ir kuria taiką. Antras imamo kvietimas buvo adresuotas visam islamo pasauliui, kuriam taip pat laikas šalinti nesantaikos ir konfliktų priežastis, ypač tarp sunitų ir šiitų, atleisti vienas kitam ir susitaikyti vardan religinės ir žmogiškos brolybės.
„Neleiskime musulmonams pasiduoti susiskaldymo ir padalijimo sirenoms, perspėkime juos, kad nepakliūtų į spąstus tų, kurie žaidžia su šalių stabilumu ir išnaudoja religiją šovinizmui bei sektantizmui kurstyti, kišasi į valstybių reikalus, uzurpuoja jų suverenitetą ir teritorijas“, – pareiškė didysis imamas. (RK / Vatican News)
